Šv. Jokūbo kelias (isp. Camino de Santiago) – tai kelias, vedantis į Santjago de Kompostelą (isp. Santiago de Compostela) – miestą Ispanijoje, kuriame, kaip manoma, ilsisi Jėzaus Kristaus apaštalo Švento Jokūbo palaikai. Jau tūkstantį metų piligrimai traukia į Santjagą: kas dėl religinių, kas dėl kitų priežasčių. Šiuo keliu ėjo ir prieniškė Justė Olsevičiūtė. Su Juste kalbamės apie tai, dėl kokių priežasčių ji nusprendė pėsčiomis nueiti net 602 kilometrus ir ar ryžtųsi šiam žygiui dar kartą.
Šv. Jokūbo keliu ėjusi Justė Olsevičiūtė.
Kodėl nusprendėte įveikti El Camino de Santiago kelią?
– Baigusi mokyklą nežinojau, ką toliau veikti, ir labai norėjau keliauti, tad žygis egzistuojančiu maršrutu atrodė puikus variantas. Mano kelionės tikslas buvo nuspręsti, ką ir kur noriu studijuoti, bei būdas ką nors veikti artimiausiu metu ir duoti tėvams šiek tiek ramybės. Eiti sugalvojau spontaniškai, kai jau artėjo sezono pabaiga (maršrutas populiariausias balandį – spalį, – aut.past.), tad ėjau ne nuo Saint Jean Pied de Porte (Prancūzija), kur pradeda daugelis, bet nuo Logrono (Ispanija; atstumas iki kelionės tikslo – 632 km).
Kiek laiko truko Jūsų kelionė?
– Visa kelionė truko 37 dienas, bet iš jų ėjau, regis, 32.
Geltona Šv. Jokūbo kelio rodyklė.
Ar daug daiktų pasiėmėte? Ką privaloma turėti norint keliauti El Camino de Santiago keliu?
– Turbūt bet koks daiktų kiekis yra per didelis, kai juos tenka tįsti ant pečių. Iš pradžių kuprinė svėrė apie 10 kg, bet po poros ėjimo dienų supratau, kad nieko nebus, ir dalį daiktų išsiunčiau į Santjago de Kompostela paštą. Reikalingi daiktai – dvejos kelnės, treji marškinėliai, patogūs batai, skara (nuo vėjo ir nuo saulės), trys poros kojinių, apatiniai, kelioninis rankšluostis ir neperpučiama striukė. Visa kita buvo tik nereikalingas balastas. Tiesa, pakeliui įsigijau labai lengvą miegmaišį ir ėjimo lazdas – šie daiktai yra tikrai nepakeičiami kelionės metu. Išvada tokia – į Camino de Santiago geriau pasiimti šiek tiek daugiau pinigų nei daiktų.
„Tikras piligrimas yra pėsčias piligrimas. Važiuotas piligrimas yra dviratininkas“ – tokius žodžius perskaičiau vieno keliautojo užrašuose. Pritariate tam? Ar kelionės metu naudojotės transporto priemonėmis, ar visą kelią nuėjote pėsčiomis?
– Manau, kad nėra skirtumo. Apskritai, ką reiškia „tikras piligrimas“? Kelionės metu sutikau daug žmonių, kuriems Šv. Jokūbo kelias neturėjo jokios dvasinės reikšmės. Man atrodo, kad visa tokios kelionės esmė yra iššūkis eiti ir nesustoti, laikytis užsibrėžto tikslo bet kokiomis sąlygomis, o tikslas ir priemonės jam pasiekti priklauso nuo paties keliautojo/piligrimo. Visiškai be jokios gėdos prisipažįstu, kad kelionės metu du kartus važiavau autobusu: pirmą kartą , kai po kelių valandų ėjimo lietuje kiaurai permirko drabužiai. Persigandau, kad vėl prikibs neseniai praėjęs sinusitas, o buvo dar tik pirma ėjimo savaitė. Antrą kartą autobusu važiavau po to, kai perkaitau saulėje. Visą naktį karščiavau, o ryte vos turėjau jėgų atsikelti iš lovos. Pamenu, Albergue (piligrimų hostelio) šeimininkės davė paracetamolio ir išvirė ramunėlių arbatos.
Jogų hostelis, kuriame kūrenasi prisiminimais apkarstytas židinys.
Tad kiek iš viso kilometrų nuėjote?
– Mano Compostela dokumente parašyta, jog nuėjau 632 km. Tačiau 30 km važiavau, tad nuėjau 602 km.
Tai bent skaičiai! Ar kelionės metu nebuvo minčių sustoti ir viską mesti? Kaip save motyvuodavote?
– Tokių minčių buvo kasdien. Man nuolatos reikia pokyčių, o kadangi eiti pradėjau nuo Logrono, pirmos dvi savaitės buvo absoliuti kančia – aplink driekėsi tik rudi išdžiūvę vynuogynai. Ėjau iš proto, buvo siaubingai nuobodu. Tikrai būčiau viską metusi ir skridusi namo, bet nežinojau, ką veikčiau grįžusi, tad ėjau toliau. Na ir šiaip, iš principo (šypsosi).
Keliavote viena… Ar nesijausdavote vieniša? Ar dažnai pavykdavo susisiekti su artimaisiais?
– Jausdavausi, bet tas vienišumas nebuvo didesnis nei įprastai – visgi po mokyklos baigimo daugelis draugų išvyko gyventi į kitus miestus. Didžiausia problema buvo galvoje, nes aplink driekėsi plyni laukai, nebuvo kas išblaškytų. Tuo metu to nesupratau, bet kai per ilgai pasilieku vien su savo mintimis, pradeda darytis labai depresyvu. Susisiekti su šeima, žinoma, pavykdavo, bet jie skaitė mano tinklalapį, tad ir taip žinojo, kaip man sekasi.
Ar dažnai tekdavo pailsėti? Kur apsistodavote išsimiegoti ir pavalgyti?
– Stabtelėdavau pasipildyti gertuvę, kai tik būdavo proga. Kartais miesto ar kaimo nebūdavo ištisus 20 kilometrų. Turėjau parsisiuntusi programėlę, kurioje būdavo parašyta, kokie miesteliai laukia priešaky, ir ar yra juose baras, maisto parduotuvė. Planuojantiems eiti programėlę labai rekomenduoju. Nakvodavau specialiuose, piligrimams skirtuose hosteliuose Albergue. Kambaryje būdavo nuo dviejų iki šimto žmonių, o kaina nakčiai svyravo nuo 5 iki 25 eurų. Maistą pirkdavau maisto prekių parduotuvėje, kai tokią rasdavau, nes taip buvo pigiausia. Kitu atveju, daugelyje miestelių būdavo barai, kuriuose galėdavau rasti sočią vakarienę už 13–15 eurų. Ispanijoje baras yra ir kavinė, ir naminio maisto restoranas.
Su kokiais sunkumais susidurdavote kelionės metu?
– Pirma problema buvo rasti, kur įsigyti piligrimo pasą, be kurio nepriima gyventi piligrimų hosteliuose. Tuomet pasiklydau mieste. Paprastai maršrutas būna pažymėtas geltonomis rodyklėmis ir kriauklėmis ant pastatų sienų ir kelių (tokių turbūt esate matę ir Prienuose, – aut.past.), bet dideliame mieste jas pastebėti labai sunku. Kuprinė svėrė per daug, ėmė skaudėti kelius ir klubų sąnarius. Kaip jau minėjau, praleidusi per daug laiko su savo mintimis, pradėjau eiti iš proto. Labiausiai erzino tai, kad kelionės metu turbūt trigubai perlipau pasiskirtą biudžetą – nepagalvojau, kad eidama išeikvosiu daug kalorijų ir valgyti reikės daugiau nei įprastai.
Pradėti eiti reikia kuo anksčiau, kol dar nepakilo saulė ir nekaršta.
Ar dažnai tekdavo bendrauti su vietiniais gyventojais? Kaip pavykdavo su jais susikalbėti?
– Su vietiniais nelabai bendravau. Sezonas ėjo į pabaigą ir keliautojų buvo nedaug, bet kelis sutikau. Kalbėjome angliškai, o jeigu nepavykdavo, universalūs gestai niekada nenuvylė.
Kaip ši kelionė pakeitė Jūsų gyvenimą? Ar keliautumėte dar kartą?
– Žmonės sako, kad yra gyvenimas prieš Camino de Santiago ir visai kitoks – po jo. Iš pradžių pati skirtumo nemačiau, bet sesė pastebėjo, kad pasikeičiau. Nesakė kuo, bet teigė, kad į gera. Vėliau supratau, kad kelionė padėjo man išmokti daryti tai, kas man nepatinka, arba kitaip tariant – atkaklumo. Taip pat geriau pažinau save ir dabar turiu stipresnę nuojautą dėl to, kada laikas sustoti ir nebespausti savęs. Be to, visada norėjau rašyti tinklalapyje, bet niekaip nesugalvodavau apie ką. Šios kelionės metu savo tinklalapyje www.olsevi.lt sukūriau 28 įrašus, tuo labai didžiuojuosi. Ar eičiau dar kartą? Pirmą pusmetį po kelionės sakiau, kad niekada gyvenime. Tačiau, praėjus pusantrų metų, manau, kad jei turėčiau pakankamai lėšų, eičiau, bet kalnuotesniu maršrutu. Esu kažkur skaičiusi, kad žmogus negali prisiminti skausmo…
Ką patartumėte žmogui, kuris mąsto eiti El Camino de Santiago keliu?
– Nebijok! Kelyje sutikau žmonių su ramentais; tokių, kurie dėl kūno negalios negalėjo nešti kuprinės, tad traukė vežimėlį su ratukais; žmonių, kurie eidami pirmą kartą, patyrė traumą, tad po metų sugrįžo ir tęsė kelionę; piligrimų, kurie nuėjo į Santjago de Kompostelą ir nusprendė, kad dabar nori pėsčiomis eiti namo. Kad ir koks bebūtų tavo kelionės scenarijus, tikėtina, kad jį kažkas jau išgyveno prieš tave, o jeigu ne – eik ir įrodyk sau, jog esi stipresnis nei manai.
Ačiū už pokalbį.
Liucija Ališauskaitė
Justės Olsevičiūtės asmeninio archyvo nuotraukos.
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“