Laimutė Baranauskaitė – Nenortienė pristatė savo aliejinės tapybos parodą „Laiko tėkmė“

Liepos 17 dieną Birštono muziejuje vyko tautodailininkės Laimutės Baranauskaitės – Nenortienės aliejinės tapybos parodos „Laiko tėkmė“  pristatymas. Tai – ne pirmoji dailininkės paroda. Tapyba  L. Baranauskaitę – Nenortienę traukė visą gyvenimą.
„Galbūt paradoksalu, bet  abu mano kurčnebyliai tėvai pasistengė nukreipti mane mokytis muzikos. Mokiausi groti smuiku, dainuoti, sėkmingai dalyvavau ne viename „Dainų dainelės“ konkurse. Kadangi buvau žingeidi, papildomai lankiau dailės būrelį“. Dailininkė atskleidė, jog tapymą ji užmiršo baigusi mokslus Kauno kolegijoje: „Prasidėjo rūpesčių kupinas, nestebuklingas gyvenimas“.
Menininkė prisipažino, jog visai neseniai atsitiktinai atsirado tarp žmonių, kuriems galvoje vien menas, jų dėka ir atgimė meilė tapybai, noras grįžti į meno pasaulį. Tarp jų ji paminėjo ir pristatė tapybos studijos vadovę, tautodailininkę Gražiną Kazlauskienę – ji skatino tapyti ir „prijaukino“ prie aliejinių dažų. „Dabar mano namuose karaliauja skiedikliai, aliejiniai dažai, drobės, o pats nuostabiausias laikas būna prie molberto“, – sakė dailininkė ir pridūrė, kad norisi tapyti viską, tačiau labiausiai mėgsta peizažus. „Tapybos studijos vadovė skatina mane išeiti iš komforto zonos ir imtis rimtesnių darbų“,- teigė L. Baranauskaitė – Nenortienė.
Paklausta, kaip sugalvojo parodos pavadinimą, menininkė atsakė, jog jis gimė atsižvelgus į darbų įvairovę, tapymo technikas. „Vienuose stengiausi labiau prisiliesti prie autentiškos Lietuvos gamtos, tapiau būdama lauke, kiti paveikslai, kaip pavyzdžiui, gitara ar smuikas, modernesni. Mano sūnui labai patiko, kaip nutapiau smuiką, tad gimtadienio proga paveiksle įamžinau ir jo gitarą“, – prisipažino menininkė.
Dailininkę sveikino ne tik kolegos menininkai, studijos vadovė, bet ir draugai, kaimynai, Birštono bočiai. Menininkės draugė pasidalino ir istorija apie tai, kaip dar maža būdama Laimutė Baranauskaitė – Nenortienė nupiešė labai tikrovišką rublį, prieš tai jį išsimatavusi.
Kaimynė didžiavosi menininkės pasiekimais: „Jos tapybos entuziazmas yra kerinčiai žavingas. Jūs pamatytumėt, kaip ji atrodo, kai išsiterlioja žandus, rankas. Žiūrint atrodo, kad jai dar trūksta rankų, norėtų turėti keturias ar šešias, tuo pačiu metu tapyti kelis variantus, kelis darbus“. Bičiulei labai smagu, kai menininkė dažuota, su paveikslu rankose atbėga pas ją ir sako „Pažiūrėk“. „Tuomet aš  žiūriu, bet žodžių trūksta, kadangi jos darbai man tokie unikalūs, spalvingi, tokie išieškoti. Aš ir pati tapau, bet aš nepajėgiu peržengti per vienos spalvos modelį, o pas ją tų spalvų labai daug, ir kiekviena spalva skamba. Kai ji atneša paveikslą, visuomet sako, kad dar kažką taisys. Tuomet aš jai atkertu, kad daugiau nekištų pirštų, nes jau nėra ką taisyti“.
Parodos autorė Laimutė pritarė kaimynei sakydama, kad labai daug iš savęs reikalauja, ir darbai jai visuomet atrodo nebaigti, visuomet randa ką taisyti.
Darija Ustilaitė
Autorės nuotrauka