Prisiminimai apie darbą su Vytautu Pakarsku

Pabaiga. Pradžia: Nr. 44, (2019 – 06 – 12). Tęsinys: Nr. 46, 47, 49, 50, 53.

Pasiekę Prienus, sočiai pavakarieniavom, kol Roza apie 22 val. pulkininką nuvarė miegoti. Nauji nuotykiai prasidėjo sekmadienį. Kol mes su pulkininku „taisėm sveikatą“, direktorius suveikė svečiams bilietus į Maskvą, o mane nusiuntė Į Pociūnus…apiforminti sklandytuvo LAK – 12 „Lietuva“ Nr. 636 perdavimo aktus Panevėžio ATSK! Tai buvo V. Pakarsko dovana panevėžiečiams už „Lituaniką“ ir visas klizmas. Priimti tą bet kurio

A. Jonušas, V. Mekšriūnas, „Sparnų“ žurnalo redaktorius K. Kilčiauskas.

aeroklubo svajonę (pagamindavome tik 12-ka per metus) atskrido pats Sigitas Noreika, aišku, vėl be jokių paraiškų ir leidimų, taigi turėjo iškęsti dar vieną pulkininko pykčio priepuolį. Tačiau visų pusių parašai jau buvo sudėti, nieko nepakeisi. Tik tada man tapo aišku, kodėl V.Pakarskas vakarienės metu visą laiką taip gyrė mūsų aplankytą ATSK bei jo viršininką. O kada jam kilo tokia idėja, ar dar neišvažiavus iš Prienų, ar po vizito aeroklube, man taip ir liko paslaptimi. Toks jau jis buvo nenuspėjamas, neprognozuojamas, sau nesiekiantis nė trupinėlio naudos, o kitiems atiduodavęs visą savo širdį.
Auksinę jis ją turėjo. Pamenu, kai vėlyvu laiku grįždavome namo iš Vilniaus ir pavydavom ta pačia kryptimi einantį žmogelį, jis visuomet sustodavo ir pasisiūlydavo pavėžėti. Net į Jiezną užsukdavom. Oi būdavo juoko, kai žmogelis išlipęs skuosdavo net nepadėkojęs, matyt, galvodavo, kad paprašysim kokios kapeikos… Tikrai ne viską supratau ir ne

V. Mekšriūnas įteikia dovanėlę gamykloje viešėjusiam kosmonautui Vl. Džanibekovui.

visuomet savo vadui pritariau. Kad ir požiūriui į šeimą. Juk vaikus labai mylėjo, prieš moteris irgi nebuvo nusistatęs, tačiau vedybos jam atrodė kažkas baisaus. Pamenu, kaip šviesaus atminimo Vincas Lapėnas protingai nutarė prieš atvykdamas į ESAG sukurti šeimą, ir vieną vakarą sekretorė Aldona atnešė telegramą, kviečiančią V. Pakarską atvykti į vestuves. Telegrama tuoj pat atsidūrė šiukšliadėžėje, o Vinco taip laukiamas svečias pro sukąstus dantis iškošė: „O galėjo būti geras specialistas…“
Jo noras ir pastangos, kad visi dirbtų tik įmonei, neturėtų jokių kitų interesų, buvo tikrai nenormalios. Lengva ir dieną, ir naktį „engti“ tokius priklydėlius kaip aš, o „čiabuviai“ turėjo ir sodybas, ir daržus, tad ir bulves ar kitas rudens gėrybes kažkada juk turėdavo susirinkti…Pagaliau į Prienus suvažiavo tikrai ne kokie apkiautėliai: jaunimui norėjosi bent retsykiais nuvažiuoti ir į teatrą ar koncertą. Juk išsilavinę ir žingeidūs buvome…Taip fanatiškai viską atiduoti tik darbui gali ne kiekvienas. Ir gerai…
O jau svajoklis buvo (gerąja to žodžio prasme)! Kiek kartų varė į „Aviaeksportą“ ir kitas įstaigas dėl ESAG produkcijos tiekimo užsienio aeroklubams. Jis savo mintimis lenkė laiką keletu metų, bet praktika parodė, kad tos svajonės išsipildydavo. Tiesa, pirmas sklandytuvas „Lietuva“ 1988-ųjų pradžioje buvo ne parduotas, bet išmainytas į du vengriškus karšto oro balionus. Beje, tą reikalą Lietuvos TSR SDAALR vyrams netgi padėjau sutvarkyti, parašiau raštą Vengrijon, mat šiame žanre buvau neginčijamas autoritetas. Šviesaus atminimo Juozas Valūnas už tai net prižadėjo kada nors paskraidinti balionu, ir tą pažadą vėliau išpildė jo draugai, tik aš tą malonumą atidaviau žmonai ir jau ūgtelėjusioms dukrytėms…

ESAG direktorius Vytautas Pakarskas ir Klemas Juočas, gamyklai vadovavęs 1982 – 1985 m.

V. Pakarskas savo nelaimei prastai sutarė su Lietuvos TSR SDAALR CK vadovybe, nes generolą Žiburkų pakeitė toks artileristas, kaip mano anksčiau minėtas generolas Maskvoje. Sau pasilikdamas svarbesnius darbus, direktorius bendravimą su aukščiausiais vadais, jei tik tai būdavo įmanoma, patikėdavo man. Pateiksiu vieną pavyzdį: 1980 m. gegužės 19-tą dieną Kaune prasidėjo Visasąjunginis DOSAAF įmonių vadovų pasitarimas. Susirinko būrys vadų iš Maskvos ir Vilniaus. Suorganizavom priėmimą garsioje Vlado Drupo pirtyje su švedišku stalu ir šokiais. Mano muzika ir ugningi šokiai (buvo tokia nuostabi panelė Marina) privedė prie to, kad svečiai net sugadino mūsų „Volgą“, kad tik ilgiau paūžtų. V. Pakarskas, beje, nepaėmęs nė gramo, kitą dieną nuvežė mane į Kauną, į „Vairo“ viešbutį, kuriame buvo apsistoję atvykėliai, ir perdavė juos mano žinion: „Daryk su jais ką nori, kad tik aš jų nematyčiau…“. Ką padarysi, pradėjau generolų linksminimo programą. Į populiarų tuo metu „Kubilą“ nuvežėm mano muzikinę aparatūrą, paruošėm vaišes ir laukiam svečių. Čia įvyko baisi nelaimė – pagrindinė masė atvyko gerokai anksčiau už generolus ir nieko nelaukdami užsėdo stalą. Šiems pasirodžius, teko pridurti papildomą stalą jiems susodinti, dėl ko mūsų SDAALR vadas Žalnierauskas Rokas, Motiejaus, taip pasiuto ant mūsų V. Pakarsko, kad mudu su Aldona jį vos sutramdėm. Išgrūdus tuos žemesnius veikėjus, liko tik generolai ir kompartijos Kauno m. sekretorius Nikolajus Ivanovičius Skripnikovas, gana protingas vyras, su kuriuo pabendravom dar keletą dienų. Ūždavom iki penktos ryto, nors pasitaikydavo ir kitų reikalų.
Gegužės 21-osios ryte, numigęs vos porą valandų, jau buvau gamykloje, ESAG partijos biuro susirinkime. Tas neeilinis posėdis buvo surengtas gerokai prieš darbo pradžią ne šiaip sau. Dar prieš trejus metus, kad rajono partkomas duotų sutikimą man tapti direktoriaus pavaduotoju, turėjau pasižadėti tapti komunistu. Daviau ir pamiršau, bet partkomas tokių dalykų nepamiršta. Po keleto griežtų nurodymų gamyklos partiečiai suprato, kad mane sunku pagauti ne tik dėl nuolatinių komandiruočių, bet net ir esant

ESAG 1885 m.

Prienuose, todėl nutarė tai padaryti tokiu neįprastu metu. Įkaliau alaus, kad laikyčiausi ant kojų, ir pirmyn! Kažkokios aktyvistės, na, aišku, pas mus dirbančių Prienuose dislokuotų desantininkų karininkų žmonos, pradėjo mane egzaminuoti iš „Moralinio komunizmo statytojų kodekso“ ir neaišku, kuo viskas būtų pasibaigę, jeigu nebūtų pakilęs birštoniškis lakūnas – bandytojas A. Umbražiūnas. Jis be užuolankų paklausė partijos draugų, ar šie manęs nepažįsta, ir pagaliau ar nemato, kad „kaunuosi priešakinėse linijose“, tad buvau vienbalsiai priimtas ir su dėže alaus išskubėjau pas generolus. Kažin ar dar kas nors gali pasigirti, kad buvo priimtas partijon būdamas gerokai įkaušęs. Pagaliau man jau ėjo 33-ieji, tokio amžiaus Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas, taip kad išgyvensiu, kad tik gamyklai nuo to būtų geriau. Beje, tame biuro posėdyje, tiesa, dar tik kandidatu partijon buvo priimtas ir būsimasis gamyklos direktorius Klemas Juočas, ką jis tikrai turėtų būti seniausiai pamiršęs…
Generolų paklausus, kur važiuosim šiandien, atsakymas būdavo vienas – ten, kur buvom vakar. Taip atėjo ilgai lauktas penktadienis, kai „mylimiems“ generolams atėjo metas išvykti į namus. Beje, atsisveikinimą savo namuose organizavo legendinis lakūnas Vladas Drupas. Jaudinanti akimirka: visai atvykėlių delegacijai vadovavęs senutis generolas Zemlianikovas (beje, jo žmona buvo visos Sovietų Sąjungos profsąjungos pirmininkė) prieš išvykdamas man padovanojo savo vaistus nuo… hemorojaus, taip aš jam patikau. Kaip vėliau gailėjausi, kad juos išmečiau, geriau būčiau atidavęs kad ir Prienų krašto muziejui. Mažas, keistas, bet gražus ir egzotiškas būtų buvęs eksponatas… Štai taip gyvenom, taip dirbom.

Lietuvos aviacijos muziejuje prisiminimais apie ESAG dalinasi Vytautas Mekšriūnas ir Leopoldas Paknys.

Manau, kad pritapau prie V. Pakarsko ir todėl, kad mus siejo ne tik meilė aviacijai, bet ir meilė muzikai. Gimtam kaime pradėjau rengti diskotekas tik baigęs vidurinę, dar 1965-aisiais. O rengti jas tekdavo ir pirmadieniais, ir trečiadieniais, žodžiu tuomet, kai anapus Šešupės pasirodydavo naujas pulkas kareivėlių. Iš kur Kubilėlių panelės apie tai sužinodavo, belieka tiktai spėlioti. Apie savo muzikinius nuotykius galėčiau prirašyti antrąkart tiek, bet ne tai svarbu. Manau, kad tas truputį plevėsiškas rokeriškas charakteris ne kartą padėjo dirbant ESAG. Nepamaišė netgi kiek „bitliška“ išvaizda, atkreipianti dėmesį pilkoje sovietmečio minioje.
Taip įsivažiavau, kad nusprendžiau šiek tiek užsiminti apie dar vieną „užklasinę“ veiklą – ESAG ir net prieškarinės Lietuvos sportinės aviacijos pasiekimų propagandą. Vienas garsus CAHI aerodinamikos specialistas (A.Krasilščikovas) sumanė parašyti knygą apie Sovietų Sąjungoje pagamintus sklandytuvus. Parašiau visą skyrelį apie ESAG sukurtą techniką ir ankstesnius daugybės konstruktorių kūrinius, bet tai tik smulkmena, o dabar – svarbiausia. Negalėjome ignoruoti tuo metu populiarios tradicijos – svarbių viršininkų (ypač CAHI) pasveikinimą jubiliejaus proga. Tam tikslui gamindavome sklandytuvo „Lietuva“ modeliuką, kurį gabendavau jubiliatui, o vakare – banketas. Sėdžiu už vieno stalo su gauja įvairių KB atstovų. Visų akys įsmeigtos į mane ir ne todėl, kad tas piemuo niekam nematytas, o todėl, kad sėdžiu vos ne garbingausioje vietoje su jubiliato dukrele, jei tokia yra, su ja šoku (na, kaip koks svajonių jaunikis Marijonas M.). Sakau tostus kaip lygus tarp lygių, žodžiu, nešu firmos vėliavą iškėlęs aukštai, o parūkymų metu dalinu „interviu“ visiems, kuriems tik mūsų kuklūs darbai įdomūs. Jeigu galvojate, kad tokie dalykai vėliau neduos naudos dirbant su to viršininko – jubiliato vadovaujamo skyriaus darbuotojais, labai klystate. O ir pačiam įdomu…
Na ir pabaigai paminėsiu dar vieną tiems laikams būdingą niuansą. Maskva, kaip ir priklausė sostinei, buvo toks miestas, kuriame tais totalinio deficito laikais dar kažką buvo įmanoma nutverti. Nekalbėsiu apie madingais tapusius kaproninius kaspinus jaunoms panelėms, tirpią kavą, kurią mūsų buhalterės nešdavo į rajono banką (vėlgi mūsų pačių labui) ir t.t., kalbėsiu apie vaistus. Jų parveždavau pilną portfelį, visos gatvės, kurioje su kitais bendradarbiais nuomojau gyvenamąjį plotą, ligoniams, o svarbiausia, mūsų visų dievui – konstruktoriui Baliui Karveliui. Po to, kai jis kelerius metus Jakutijoje maitinosi

Į paskutinę kelionę karstą su V. Pakarsko palaikais nešė ESAG „sklandukai“.

sušalusiais kopūstais, jo skrandis be deficitinių vaistų neilgai būtų tarnavęs. Taigi, nusileidęs Vilniuje, pirmiausia skubėdavau pas jį. Ir ne tik vaistų parveždavau: mėgo Balys klasikinę muziką (ypač italų kompozitorius Antonio Vivaldi, Tomaso Albinoni, Arcangelo Corelli…), o tokios muzikos pavykdavo rasti net parduotuvėse. Sau roko vinilus gaudavau tik nelegaliuose turgeliuose, kuriuose savaitgaliais trindavausi reguliariai.
Aeroklubuose sezono atidarymai ar uždarymai buvo neįsivaizduojami be mano patefono. Iš bet kurio Lietuvos kampelio atsiųsdavo An-2 ir po visko pargabendavo atgal. Bet kokia užsienio svečių delegacija Vlado Drupo pirtelėje neapsieidavo be mano kolekcijos. O kiek vestuvių atgrota, tarp jų net būsimojo Lietuvos Respublikos Prezidento Rolando Pakso… Tačiau didžiausia muzikine avantiūra, be abejo, tapo atstovavimas rajonui pirmame respublikiniame diskotekų festivalyje Šiauliuose 1984 m. rudenį. O viskas buvo taip: mane pričiupo Kultūros namų darbuotojai ir vos ne atsiklaupę prašė parašyti scenarijų paskelbtam respublikiniam diskotekų scenarijų konkursui. Reikalas rimtas, nebus scenarijaus, Prienų rajonas praras kažkiek taškų socialistiniame lenktyniavime, be to, baisi gėda prieš amžinus varžovus – kaišiadoriečius ir t.t. O aš savo nelaimei pagal „Žinijos“ draugijos liniją kartais paskaitydavau paskaitėlę muzikine tematika (nors priklausė skleisti komunistinę propagandą), todėl mane ir prisiminė. Velniai nematė, parašiau tą scenarijų, netikėdamas kad jis užklius vertinimo komisijai. Juk tuo metu Lietuvos miestuose ir miesteliuose veikė jau 200 profesionalių diskotekų. Parašiau ir pamiršau, o sugrįžęs iš eilinės komandiruotės sužinojau, kad esu ieškomas kaip didžiausias nusikaltėlis – už dviejų dienų turiu ginti Prienų garbę tame festivalyje. Kaimynas Romas Prokofjevas (darau reklamą „Eteriui“) padėjo įrašyti konkursinę programą (laimė, kad viską buvau surinkęs iš turimų archyvų) ir išvažiavom… Buvau vienas iš devynių geriausių Respublikoje greta kaimynų birštoniškių. Pats netikėčiau, jei ne išsaugota konkurso programa, Virgio Stakėno vizitinė kortelė ir mano išstojimo metu laimėta eilinė „Žalgirio“ pergalė prieš CSKA (rezultatą kas kelios minutės skelbiau publikai).
Kažin kaip į tokį nuotykį būtų reagavęs V. Pakarskas. Bet puikiai atsimenu, kaip 1980 m. gruodį, važiuodami į darbą, per radiją sužinojom, kad kažkoks pamišėlis nušovė Džoną Lenoną. Sustojom, pameditavom ir tik po to grįžom į nenuspėjamą realybę. O ką Vytautas pasakytų, kai jo pavaduotojas mokslo reikalams buvo prikalbintas savaitgaliais groti tuomet „žiauriai“ populiariame restorane „Beržas“. Gerai kad po dvejų metų atėjo A. Verygos pirmtako genseko Andropovo antialkoholinės propagandos laikai ir muzikuoti šiuose „sklandukų“ antruose namuose tapo beprasmiška. Beje, tie laikai man primena ir labai svarbų įvykį. „Perestroikos“ laikais buvo kilęs vajus pakelti ekonominį efektyvumą, pasidalinant gamybines įmones tarp juos kuruojančių mokslinių organizacijų. Atsirado reali grėsmė iš CAHI mums papulti į SibNIA – panašus institutas Novosibirske. Perspektyva – skraidyti ne į Maskvą, bet į Sibirą. Šiam reikalui išspręsti CAHI vadai organizavo rimtą pasitarimą su SibNIA, DOSAAF ir ESAG atstovais, griežtai pareiškę, kad iš mūsų gamyklos jie nori matyti vienintelį Vytautą Mekšriūną. O kaip kitaip, pamenu, pasivydavo CAHI viršininkas G.P. Sviščiovas, kulniuojantį į valgyklą, liepdavo vairuotojui stabdyti „Volgą“ ir pavėžėdavo papietauti. Tuo pat metu išklausydavo sklandymo pasaulio naujienas…

Vilniaus Rokantiškių kapinių Lakūnų kalvelėje tarp iškilių aviatorių ilsisi V. Pakarskas.

Ilgametis darbas su tokia neeiline asmenybe, koks buvo V. Pakarskas, man davė neapsakomai daug, suformavo „stuburą“. Kaip ir jis, išmokau kautis iki galo net iš pažiūros beviltiškose situacijose ir dažnai išeiti nugalėtoju. Kaip ir jis, nė karto neturėjau nedarbingumo lapelio, sirgti tiesiog neturėjom laiko. Kuo aš būčiau tapęs, ką doro gyvenime nuveikęs, jei nebūčiau pakliuvęs į Prienus?! V. Pakarskas iš esmės pakeitė daugelio dešimčių žmonių gyvenimą. Kiek nuostabių žmonių jo dėka teko pažinti ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Specialiai stengiausi neminėti jų pavardžių, kad ko nors nepamirščiau, ar ne tą pasakyčiau. Be to, mano rašinėlis tuomet turėjo būti gerokai ilgesnis… Tų puikių vyrų dar nemažai tebegyvena Prienuose ir Birštone, kai kurie turi savo verslo įmones, kai kurie tebeskraido, kai kurie tapo pasaulinio lygio menininkais. Retsykiais susitinkame, prisimename ir V. Pakarską, kuris ir „kalčiausias“ dėl mūsų draugystės. Tikrai tarp jų nesijaučiu svetimas. Kad ir „Aerofloto“ lėktuvais, bet pasaulį apskridęs keturis kartus, ore praleidęs dukart daugiau, nei J. Gagarinas, kuo ne aviatorius?!
Apie „Aeroflotą“ privalau parašyti daugiau. Buvo toks posakis, kad šios kompanijos lėktuvai reguliariai skraido tik tais mėnesiais, kurių pavadinime nėra raidės „r“.Kas nors kiek supranta rusiškai, nesunkiai iššifruos tuos tris vasaros mėnesius. Niekuomet neturėjau išankstinių bilietų, kadangi nežinojau, kada ir kur reikės skristi. Vilniaus aerouoste V. Pakarskas turėjo gerų ir aukštas pareigas užėmusių draugų, kurie kritiniu atveju padėdavo. Kai kasininkėms tapau senu pažįstamu, jos pačios paskutinę akimirką išduodavo bilietą, paliktą rezervui, skirtą kokiam nors kompartijos ar vyriausybės veikėjui. Namo dažniausiai lėkdavau iš Bykovo aerouosto, nes jis visai netoli CAHI. Ten susidraugavau su jauniausia kasininke Nadia, kuri ne tik bilietą išrašydavo, bet kartą netgi lėktuvą užlaikė, kad suspėčiau. Bėda tik ta, kad Jak-40 Kaune nusileisdavo vos ne vidurnaktį, o namo norėdavosi beprotiškai. Keletą kartų, autobusu pasiekęs paskutinį sustojimą Garliavoje, bandžiau Prienus pasiekti pėsčiomis. Nė karto net „Kubilo“ nepasiekiau, sustodavo koks nors sunkvežimis, važiuojantis į Alytų ar Marijampolę ir tą pusprotį parveždavo iki Prienų.
Dirbdamas be V. Pakarsko, kuo toliau, tuo labiau, jaučiausi ne savo kailyje. Pagaliau supratau, kad ir šeimą reikia kurti, kol nevėlu. Tai padariau 1987-ųjų gegužės pabaigoje, kai iki 40-ties buvo likę vos trys mėnesiai. Neatsispyriau vienos bendradarbės, 19 metų už mane jaunesnės ilgaplaukės gražuolės Jolantos iš Balbieriškio žavesiui. Anot gero draugo, garsaus žurnalisto ir aviatoriaus, keleto knygų apie Lietuvos aviatorius autoriaus Edmundo Ganusausko, buvau „paskutinis mohikanas“. Kai Jolanta vieną po kitos pagimdė dvi nuostabias dukrytes (Sandrą ir Dianą), supratau, kad visa ankstesnė mano veikla buvo ne tokia jau ir svarbi. Prisipažinsiu, keletą panelių ir anksčiau buvau lengvai įsimylėjęs (Alina, Apolonija, Irena, Onutė, Ramutė…), bet mano vadas kažkaip nuspėdavo ir laiku užkirsdavo kelią nepageidaujamiems įvykiams.
Neapsikentęs nenormalių gamyklos ir konstravimo biuro vadovų santykių (tuo metu gamykla ir konstravimo biuras buvo jau atskiros organizacijos) tapau bendru etatiniu profsąjungos pirmininku (tebūnie prakeikta ta diena). Tuo metu sovietinės profsąjungos susiskaldė į keletą profesinių sąjungų, o mes įstojom į Metalistų profsąjungą, kuriai vadovavo Algirdas Sysas, tuo metu dar nebuvęs panašus į Karlą Marksą. Buvau jį net į Prienus atsivežęs… Vienintelis atmintin įstrigęs to meto nuotykis – tai kelionė į Maskvą su tuometiniu gamyklos direktoriumi Aleksandru Jonušu. Tikslas buvo labai rimtas – mūsų draugo iš KOP genštabo V.A. Kuznecovo 70 metų jubiliejus. Nuvežėm dovanų didžiulį „Lietuvos“ modelį, garbingai atlaikėm pobūvį restorane Maskvos centre, ir po vidurnakčio taksi nuvykom nakvoti į jubiliato namus. Ryte mūsų gerbiamas pulkininkas tariasi su žmona Albina Ivanovna, kad reikėtų kažko pusryčiams. Mudu su Aleksandru sakom, taigi atsidarykit šaldytuvą, ten visko pilna, mes jau sulakstėm… Atsidarė ir apako… Nors svečių buvo daug, ir visi šventė sąžiningai, maisto ir gėrimų liko tiek, kad buvo gaila palikti. Pulkininkas tik atsiduso, „na, jūs lietuviai ir duodat“.
Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, mano ryšiai ir pažintys TSRS aviacinėse įstaigose tapo visiškai beverčiai. Kaip inžinierius, jaučiausi gerokai degradavęs, nemačiau tinkamos vietos nei konstravimo biure, nei pačioje gamykloje. Pasitraukiau 1990 m. rugpjūčio pabaigoje, tyliai, niekas nei pastebėjo, nei pasigedo. Atėjo nauji laikai, nauji vadai, nauji prioritetai. Pabandžiau gyventi be aviacijos, nuo nulio, tiksliau, išgyventi laukinio kapitalizmo sąlygomis. Kaip jau sakiau, iš V. Pakarsko išmokau labai daug, neišmokė jis tik vieno dalyko – dirbti ne iš idėjos, o dėl pinigų. Su kokiu portfeliuku į Prienus atvyko, su tokiu ir išvyko. Na, aš bent nuosavą stogą virš galvos turėjau, kaip nors išgyvensim. Sulaukiau vos ne 72-jų ir kažkiek dar gyvensiu, nes net inkstai ir kepenys mano „mokslinę“ veiklą kažkaip atlaikė. Bet darbo su Vytautu Pakarsku nepamiršiu, kaip sakoma, iki grabo lentos. Tik jo dėka turiu kuo didžiuotis ir jaustis kažką prasmingo nuveikęs Lietuvos labui. Didžiulis jam AČIŪ. Jo dėka aš ir daugelis panašių avantiūristų pragyvenom tikrai neeilinį gyvenimą.
Kad ir kaip keiktum tą sovietmetį, bet tik tuo metu tokią avantiūrą, kaip V. Pakarsko aviacijos gamykla, buvo įmanoma įgyvendinti. Suplaukėm į Prienus negalvodami apie atlyginimus, apie darbo valandas nuo ryto iki sutemų, turėjom didžiulį tikslą – padaryti tai, kas normaliam protui atrodė neįmanoma. Be abejo, V. Pakarskas ir B. Karvelis buvo viso šito projekto dievai, bet ką jie būtų pasiekę, jei nebūtų susirinkusi ta mūsų „chebrytė“ iš visos Lietuvos. Ar dabartinis jaunimas rizikuotų taip kaip mes, labai abejotina. Jau geriau į Angliją, Airiją ar dar kur kitur, nors toms šalims apie tokius sklandytuvus, kaip mūsų „Lietuva“, lieka tik pasvajoti. Tegul mūsų pensija nesiekia net 250 eurų (na gal ne visų), bet tai ką mes padarėm, yra amžiams įrašyta pasaulio aviacijos sporto istorijoje, ir tai žino visi, kas tam neabejingas. Šiaip jau tas kapitalistinis pasaulis neturėjo jokio supratimo, kas dedasi toje TSRS. Buvo toks pasaulinis aviacijos ir kosmoso naujienų kasmetinis almanachas. Jame buvo trumpai aprašyta ir Prienų ESAG veikla, paminėtas ir direktorius V. Pakarskas, ir jo pavaduotojas, bet kai gavau reklaminį žurnalą su pasiūlymais išsirinkti man pagal užimamas pareigas tinkantį asmeninį lėktuvą, supratau, kokiuose skirtinguose pasauliuose mes gyvename. Beje, tą įdomų leidinį atidaviau Kauno aviacijos muziejui, galit įsitikinti, kad nemeluoju. Varge, aš net gauti „Žiguliuką“ nesvajojau, net pareiškimo nebuvau parašęs… Džiugu, kad prieš 15 metų įsiliejome į Europos Sąjungą, malonu, kad kasmet Pociūnuose vyksta Europos ar net Pasaulio sklandymo čempionatai, kuriuose sėkmingai skraido vietinės gamybos skraidymo aparatai. UAB „Sportinė aviacija ir Ko“ ir jos gen. direktoriui Vytautui Mačiuliui linkiu sėkmės, tęsiant Vytauto Pakarsko nemirtingus darbus.

Vytautas Mekšriūnas

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

1 komentaras

  1. Rimas:

    Labas Vytautai.Labai patiko Tavo straipsnių ciklas kuris priminė jaunystės metus.Nekartą teko prisiminti ir taikyti šūkį parašytą direktoriaus V.Pakarsko kabinete ant sienos .“Kas nenori dirbti tas ieško priežasčių,kas nori dirbti tas ieško sprendimų“.Taigi ir tokia atrodo paprastas išmintis neblogai padeda gyvenime.Rimas Jucevičius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *