Kodėl mane traukia Gimtinė?

Kai tavo plaukus gelsvus šukuoja
Ir pina kasą sugrįžę medžiai
Ir kai vaikučiai godžiai įkniumba
Į tavo seną šventą krūtinę
Kai rasą šildo suskirdusios rankos
Ir duoda gerti trapiam paukščiukui,-
Jei nebylys tada aš būčiau,
Tylėčiau tik prie tavo lango,
Miela Gimtine.
Atrodo, seniai seniai rašiau šias eilutes. Gal tik ką baigęs vidurinę, gal sovietinėj kariuomenėj, gal studentaudamas. Bet visą laiką jaučiau Gimtinės trauką, ko, beje, nejaučia niekas kitas mano aplinkoje. Naivu? Keista? Nebrandu? Juk šis pragmatizmo amžius diktuoja visai kitus jutimus ir poreikius: riebesnę abišalę, skalsesnį kąsnį, smagesnį reginį, apsvaigimą ir „kaifą“…
Kiekvieną kartą, kai užsuku į savo miestelį, pervažiuoju jo gatvėmis, norisi dirstelėti į kiekvieną trobą, Peršėkės akmenį, Opninės iškilimą: ar viskas, kaip buvo, ar nesunyko, kaip pasikeitė, kokie žmonės gyvena… Deja deja, keičiasi ir gamta, ir jos kūrinys – žmogus. Žinoma, ne į gerąją pusę: upelio krantai apžėlę, daug pastatų sunykę, žmonės susvetimėję.
Bet ne, aš klystu: žiūrėk, kiek naujų mūrinukų, kokie gėlynai, kaip sutvarkytos parapijos kapinės, kaip visi apsirengę, kokia gausybė prekių… O kai kasmet, per šv. Magdalenos atlaidus, patraukiu į Dvaro parką, atrodo, kiekviena liepa alėjoje kviečia priglusti, Meilės kalnelis – pasėdėti, Peršėkės vingis – nusifotografuoti. Juk čia bėgiojo mano vaikystė, šėlo paauglystė, nuodėmes ir kaltes sėjo jaunystė.
Tarp didžiųjų šių metų permainų – Balbieriškio bažnyčia, kitąmet sulauksianti 500 metų. Jau skelbta, kad grupė entuziastų leis solidžią knygą apie parapiją, apimančią daugiau kaip 20 kaimų ir gyvenviečių. Penktoji per penkis amžius Rožinio Švč. M. Marijos bažnyčia, žinoma, pagrindinis miestelio istorijos akcentas. Jis toks stiprus, kad po 2013 m. rugpjūtį kilusio gaisro, rodos, visa Lietuva sukilo padėti ją atstatyti. Sako, stebuklų nebūna, bet štai verslininkas Arvydas Paukštys, vėliau pripažintas pirmuoju nacionaliniu mecenatu, jį sukūrė, paaukojęs apie milijoną eurų, kad bažnyčia pakiltų iš pelenų.
Ar ne šitai puošia žmogų, daro jį nepanašų į tą pragmatišką, tik savo gerove ir vardu susirūpinasį miesčionį? Ar ne jų dėka Balbieriškis keičia savo veidą ir tampa nebe įvairių pašaipų susilaukusiu užkampiu, o tvarkingu, jaukiu, mielu ir gyvybingu Lietuvos miesteliu, į kurį norisi užsukti nuo triukšmingos Kauno – Alytaus trasos?..

Taip ir padarykite dar šiandien: tęsiasi miestelio vasaros šventės „Tarp Ringio ir Peršėkės“ renginiai, skirti Balbieriškio 517-osioms metinėms.

Česlovas Iškauskas