Prisiminimai apie darbą su Vytautu Pakarsku

Vytautas Mekšriūnas

Pradžia: Nr. 44, 2019 – 06 – 12.
Tęsinys: Nr. 46, 47, 49, 50.

Tame, antrais mano namais tapusiame viešbutėlyje, buvo ir nemažai gerų dalykų. Ten kasmet apsigyvendavo TSRS aukštojo pilotažo rinktinės nariai, puikūs vyrai, su kuriais greitai susidraugavome, netgi kartu gyvendavome, jei būdavo tokia galimybė. Gaila, bet vos ne kasmet kas nors iš jų žūdavo… Svarbiausia, atsirado galimybė pabendrauti su

V. Pakarskas 1980 m.

atvykusiais tvarkyti reikalų įvairių DOSAAF firmų vyr. inžinieriais, nes būtent jie visose įmonėse buvo antri po direktoriaus (atrodo, kad tokių neaiškių pavaduotojų, kaip aš ,nereikėjo niekam). Pradžioje į mane jie žiūrėdavo kreivai, nes nedalyvaudavau vakarinėse išgertuvėse (nesuprasdavo, tai kur tuomet išgerti, jei ne komandiruotėje, kai net žmonos negali uždrausti). Kai paaiškindavau, kad aš tik komandiruotėse galiu pailsėti nuo orgijų su generolais ir pulkininkais, trumpai nušvietęs ESAG veiklos neilgą istoriją ir (V.Pakarsko mokykla) šviesią jos ateitį, tapdavau savu žmogumi, o svarbiausia, tie vyrai leisdavo man susipažinti su jų atsivežtais dokumentais. Sužinojau tokių dalykų, kurie man pasirodė labai pravartūs. Pasirodo, buvo tokia galimybė gauti nemenką finansavimą gamybos procesų tobulinimui, taip vadinamos „būsimųjų periodų išlaidos“. Susirinkau visą reikiamą informaciją ir niekam nieko nesakęs, kai tik būdavau darbovietėje, pradėjau tos finansinės aferos įgyvendinimą. Maskvoje dideliam mano nustebimui viskas ėjo kaip sviestu patepta. Paruošiau visus popierius, su kuo reikia suderinau ir beliko laukti kaip iš dangaus nukrentančių, tiksliai jau nė nepamenu, 700 000 ar net 800 000 rublių. Liko tik po poros mėnesių viską pristatyti jau tik formaliam galutiniam patvirtinimui. Deja, 1988-ųjų kovo viduryje, praėjus vos keturioms dienoms po pirmosios dukrelės gimimo, su nemaža grupe kitų bendradarbių – atsargos karininkų – dviem savaitėm buvom išgrūsti į Gusevą kariniams apmokymams. Neliko nieko kito, kaip tą malonią misiją perduoti nieko apie tai nežinojusiam Klemui. Kai po tų prakeiktų „sborų“ pasidomėjau minėtų popierių likimu, paaiškėjo, kad niekas iš firmos dėl tokių pinigų nesivargino nuvykti į Maskvą ir patikėjo šią misiją tokiam respublikinio SDAALR atstovui Antanui Kaminskui. Puikiai žinojau, kas tai per žmogus, ir iškart supratau, kad reikalas žlugo. Tai jau buvo paskutinis lašas, padėjęs apsispręsti – su tokiais vadais man ne pakeliui. V. Pakarskas būtų gal net kokią premiją už tokią aferą išrašęs, o čia gavosi visiškas šnipštas. Jau ką ką, bet savo specialistus jis gindavo dantim ir nagais. Tuo įsitikinau ir tuomet, kai buvau pašauktas vykti likviduoti Černobylio atominės katastrofos pasekmes. Mane su čemodanėliu pamatęs rajoninio komisariato vadas nepatikėjo savo akimis ir išvijo atgal į darbą, už tai paprašęs vos trijų litrų epoksidinės dervos! Tik palingavo galvą – „viskas aišku, Pakarsko jau neturite…“
Tais laikais efektyviai dirbti trukdė daugybė šiais laikais sunkiai suvokiamų problemų, paminėsiu vieną iš jų – tuometinį telefoninį ryšį. Dažnai iškildavo tokių klausimų, kai negalėjau pats nuspręsti, ką daryti ir reikdavo pasitarti su direktoriumi ar kurio skyriaus vadovu. Tuomet vakare važiuodavau iš Maskvos pakraštyje esančio Tušino rajono į miesto centrą, Centriniame telegrafe užsakydavau pokalbį ir po poros valandų pasišnekėdavau su kuo reikia. V. Pakarskas ir pats neretai paskambindavo į viešbutį pasidomėti, kaip sekasi. Kaip būtų mums padėję tokie šiuolaikinio pasaulio stebuklai kaip internetas ar mobilusis telefonas, sunku net įsivaizduoti. Bet tokia buvo realybė. Dabartiniams vadovams, be abejo, daug lengviau, nors biurokratizmas, kaip koks vėžys, manau, dar ilgai nebus įveiktas, Lietuvoje tai jau tikrai…
Na, bet užteks apie darbą, papasakosiu vieną istoriją, kaip prasmingai mudu su vadu leisdavom savo „laisvalaikį“. Nekalbėsiu apie jo pomėgį savaitgaliais nuvažiuoti prie Baltijos jūros, kadangi niekuomet kartu nebuvau. Pasikraudavo energijos aplankydamas piliakalnius, kartais esančius gana toli nuo Prienų. Neatsistebėdavau jo žiniomis apie šlovingą Lietuvos praeitį, vietines istorines vertybes. O juk nuo jo gimtojo Radviliškio skyrė nemažas atstumas. Pakarskas buvo iš tų žmonių, kuriems kuo sunkiau, tuo geriau. Klampoti per rudeninį purvą (ypač šlapdriboje) jam buvo pats „kaifas“. Tai, ką

V. Pakarskas su su grupele svečių ir gamyklos darbuotojų prie ESAG pagaminto lėktuvo ANT-1 maketo 1979 m.

papasakosiu, tik mažas pavyzdys to, kaip V. Pakarskas išnaudodavo susiklosčiusią situaciją ir išpešdavo naudos (aišku, ne sau) ten, kur to mažiausiai tikėjaisi. 1982 m. rugsėjo 18 d., ankstų šeštadienio rytą, išvažiuojam į Latviją. 9 val. 30 min. mes jau Jūrmaloje, Majeri karinėje jūrų sanatorijoje, kur su savo žmona Roza paskutines atostogų dienas leidžia pulkininkas Anatolijus Aleksandrovičius Agafonovas. Tas pats, kuris visą mūsų pagamintą produkciją skirsto šalies aeroklubams. Supratau, kad jis mūsų visai nelaukė, nes turėjo bilietus į Maskvą, kuriuos pardavėm stotyje ir pradėjom kelionę į Prienus. Aišku, degtinės ir rūkytų ančių buvom nusipirkę namuose, o duonos nepirkom specialiai, kad ilgoje kelionėje nesudžiūtų. Dabar sunku patikėti, bet jos radom tik Bauskėje, kai iki Lietuvos sienos buvo likę gal kokie 35 km. Tada jau prasidėjo balius, kurio tempą geriausiai nusako toks faktas: privažiavę Lietuvos sieną, simboliškai sustojom ir atkimšom jau trečią butelį. Nieko čia baisaus, Roza irgi padėjo. Pakeliui užsukom į Panevėžio ATSK, kur radom daugybę žmonių, susirinkusių į neeilinę aviacijos šventę. Aš apie ją nežinojau nieko, o V. Pakarskas, be abejo, viską. Programos „vinis“ buvo Vlado Kensgailos skrydis su jo sukonstruotu ir pagamintu legendinės „Lituanikos“ skraidančiu maketu. Jis buvo skirtas Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą 50-ties metų jubiliejui kuriamam meniniam kinofilmui. Aišku, aerodrome jau atkimšta bačka alaus, šašlykai, viskas kaip priklauso, tačiau visų surūgę, susirūpinę veidai, slogi, priešingai nei mano, nuotaika. Pulkininkas nekvailas, pačiupinėjo dar šiltą „Lituanikos“ variklį, viską suprato ir už tai, kad buvo skraidoma be Maskvos leidimo ir dar savadarbiu lėktuvu, vargšui klubo viršininkui Sigitui Noreikai išrašė gerą „klizmą“, o tai daryti jis tikrai mokėjo… Kai visi vadai nuėjo apžiūrėti klubo patalpų ir t.t., aš pradėjau raminti susirinkusiuosius, kad nėra čia ko to „nedagėrusio“ pulkininko taip bijoti. Ir tada sužinojau tikrąją tos visuotinės panikos priežastį. Pasirodo, Vladui nusileidus, euforijos pagautas jaunimas jį paėmė ant rankų ir pradėjo mėtyti taip, kad net nesugavo. Vargšas taip tėškėsi ant betoninio aerodromo takelio, kad neteko sąmonės, ir tik prieš pat mums pasirodant greitoji pagalba jį buvo išvežusi ligoninėn. Klausimas, ar jis išgyvens, tikrai buvo ne retorinis, juo labiau, kad jauni, stiprūs vyrai turėjo išmesti Vladą gana aukštai, ypač žinant jo svorį. O aš jį gerai žinojau. Prisiminiau, kaip dar tik pradėjus dirbti ESAG, susitikom su Vladu prie gamybinėse patalpose esančių svarstyklių ir juokais pabandėme nustatyti, kurių iš mudviejų svoris Lietuvos aviacijoje didesnis. Mano dideliam džiaugsmui abu svėrėme lygiai – po 66,6 kg! Nemanau, kad Vladas nuo to laiko buvo daug priaugęs… Tačiau visi aviatoriai žino, kad V. Kensgaila yra nemirtingas. Netrukus jis atsigavo, grįžo aerodroman, ir dar spėjo pasiginčyti su A. Agafonovu.
Bus daugiau.