Gimtinės vieškeliu – su meile Lietuvai

Kai dešimtąjį kartą lietuvių tautos lūpomis garsiai ir išdidžiai suskambo tautinė giesmė aplink pasaulį, kiekvienas iš mūsų pasirinkome vietą, kur tą svarbią ir jaudinančią minutę norėjome būti. Tradicija, ištakos, o gal ir papročiai daugelį iš mūsų tiesiog atvedė ant piliakalnių. Gal tikėjimo, gal noro, kad iš aukščiau toliau girdėsis tautinė giesmė, o gal tiesiog pati vieta – gamtos dovanotas traukos centras – tiesiog pakvietė, ir mes paklusome ir gamtai, ir savo vidiniam balsui.


Ant Matiešionių (Bobos kalno arba Bakanėlio) piliakalnio, Seimo nario Andriaus Palionio pakviesti, renkamės jau nebe pirmą kartą. Matiešionių apylinkės turi magišką galią traukti žmones. Gamta turi savo dėsnius ir, ko gero, čia gyvenantys žmonės iš kartos į kartą perdavė pagarbos ir didelės meilės gamtai tradiciją. Piliakalnis – bendras žmogaus ir gamtos darbo kūrinys. Matiešionyse gyvenantys ir į čia atvykstantys žmonės gerbia ir puoselėja šią, per šimtmečius išsaugotą ir toliau saugojamą bei globojamą, žmogaus ir gamtos jungtį. Ko gero, todėl duobėtas ir dulkėtas kaimo vieškelis – ne kliūtis atvykti ant piliakalnio, kur jautiesi ir laukiamas, ir savas. Ten, į kur tave kviečia, kur plačiai atverti gimtinės Lietuvos namų vartai. Ir kiekvienas į Matiešionis nešasi savo giesmę Lietuvai, savo prisiminimus ir troškimus.
Šiemet iš Nemajūnų, Vėžionių, Birštono, Siponių, Prienų, Matiešionių ant Bobos kalno (Matiešionių piliakalnio) giedoti susirinkusią bendruomenę pasitiko ir padėjo įkopti į piliakalnį Virginijaus Kazlausko rankomis pagaminti ąžuoliniai turėklai. Ant piliakalnio aikštelės vyresniąją kartą pakvietė prisėsti dailūs suolai. Tautinė giesmė, prisiminimai apie Matiešionyse gyvenusius, ryškų pėdsaką tautos istorijoje palikusius, ir eilinius kaimo žmones, sustiprino buvimo ir bendrystės Liepos 6-ąją Matiešionyse prasmę. Lietuva – meilė ir namai. Ir tik paties žmogaus valia nuspręsti, kur yra toji vieta, kur jautiesi taip, kaip namuose.
Matiešionių piliakalnis (Bobos kalnas) jau nuo seno traukė žmones. Iš čia ir legendos bei padavimai apie šio piliakalnio pavadinimą. Sakoma, kad ant piliakalnio viena močiutė ganydavusi ožką ir labai pykdavusi, kai jaunimas vakarais čia susirinkdavo linksmintis, armonika groti, dainuoti ir šokti. Senoji vydavusi jaunimą nuo kalno, todėl šis ją ir vadino boba. Ilgainiui piliakalnis taip ir buvo vadinamas – Bobos kalnu. O kad labai panašus buvo į duonos kepalą, tai – dar ir Bakanėliu (duonos kepalas anksčiau buvo vadinamas bakanu). Laikydamiesi visų piliakalnio vardo atsiradimo tradicijų, Liepos 6-ąją pritardami Siponių bendruomenės nario Gedimino akordeonui, visi drauge traukėme liaudies dainas. Dalyvavome „suktoje“ bobutės Onutės Valerijos Grybauskienės viktorinoje, vaišinomės duona ir sūriu. Ir, svarbiausia, džiaugėmės vienas kito buvimu, simboliniu, tačiau mielu, su nuoširdumu ir pagarba kiekvienam įteiktu Seimo nario Andriaus suvenyru. Širdžiai ir dvasinei atgaivai skirtų dovanų iš pasibuvimo piliakalnyje parsinešėme su kaupu. Jau žinome, kad esame pakviesti į Matiešionis ir kitą Liepos 6-ąją. Garsiai to niekas neįvardijo. Kvietimą perskaitėme dešimtyje gongo dūžių, kuriuos išmušė tvirtos Virginijaus Kazlausko rankos ir kuriuos girdėjo į vakaro tylą grimztantys miškai, savo keliu ištikimai vingiuojantis Nemunas ir „kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų kalnai ir maži kalneliai“. Ir žinoma mes, žmonės – valstybė, kurie norime, esame ir būsime čia, Lietuvoje, nes ji – mūsų namai.

Valė Petkevičienė

Samantos Kazlauskaitės nuotraukos

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *