Ar išsibarstę po pasaulį esame pajėgūs išsaugoti tautinę tapatybę?

Remiantis Europos migracijos tinklo (EMT) duomenimis, beveik 72 proc. Lietuvos gyventojų, paliekusių Tėvynę, yra penkiolikos – keturiasdešimt ketverių metų amžiaus. Ilgainiui emigracijos nulemtas jaunų žmonių skaičiaus mažėjimas gali sukelti rimtas demografines problemas: santuokų bei gimstamumo mažėjimą, darbo jėgos trūkumą. Nors dažnas suvokia šias emigracijos pasekmes, Lietuvą paliekančiųjų skaičius nemažėja. Kodėl? Apie tai kalbamės su Didžiojoje Britanijoje gyvenančia prieniške.


– Kas paskatino palikti Lietuvą?
–Noras būti nepriklausomai. Dar besimokydama gimnazijoje nusprendžiau, kad studijų metu noriu būti savarankiška, save išlaikyti, taip pat troškau pažinti pasaulį už Lietuvos ribų, tobulinti savo anglų kalbos žinias. Vedama norų pasiryžau studijuoti užsienio universitete. Būtent dėl to ir išvažiavau.
– Būti lietuve užsienyje lengva ar sunku?
–Aš gyvenu Londone, čia galima sutikti labai daug lietuvių. Šiame multikultūriniame mieste lietuviai priimami labai noriai. Dažnas kitatautis visada paminės lietuvius, kaip atsakingus, patikimus ir sunkiai dirbančius žmones. Paklausta, iš kur esu, visada pasididžiuodama sakau, kad esu lietuvė.
– Tad gal be reikalo Lietuvoje nuogąstaujama, kad gyvenant užsienyje sunku išsaugoti tautinę tapatybę?
– Manau, kad taip. Nepamiršti iš kur esu padeda kiti Londone gyvenantys lietuviai. Jie man primena svarbias Lietuvai dienas, kai dėl greito miesto tempo  jas pamirštu, žadina mano smalsumą  diskutuodami gimtojo krašto aktualijomis.  
– Kas padeda neužmiršti savo šaknų?
– Skaitau grožinę literatūrą lietuvių kalba, lankausi įvairiuose lietuviams skirtuose renginiuose. Buvau ir filmo „Tarp pilkų debesų“ premjeroje, ir kandidatų į prezidentus debatuose.  Kiekvieną dieną stengiuosi rasti žmogų, su kuriuo galėčiau pasikalbėti gimtąja kalba.
– Kokių lietuviškų tradicijų neužmirštate gyvendama užsienyje?
– Stengiuosi paminėti visas šventes, kurias švęsdavome su šeima dar gyvenant Lietuvoje. Žinoma, bandau kuo įmanoma dažniau sugrįžti ir jas paminėti kartu su mama, bet ne visada pavyksta. Šie metai buvo pirmieji, kai Velykas švenčiau svetur, esu labai dėkinga draugams ir jų šeimoms, gyvenančioms Londone, kad mane taip šiltai priėmė ir suteikė galimybę švęsti kartu su jais.
– Bet tikriausiai atsiranda ir naujų įpročių?
– Dažni anglų „atsiprašau“ bet kokiame sakinyje, klausimą užbaigiu su žodžiais: „Ačiū, meile“, „Ačiū, brangioji“. Šypsena veide atrodė keistai pirmus mėnesius, vėliau pagavau save darančią tą patį. Šypsausi dabar daug dažniau nei gyvendama Lietuvoje, nes supratau, kad kiekvienas jaučiasi geriau, kai yra sutinkamas su šypsena, o ne su niūriu veidu.
– Su kokiais sunkumais teko susidurti atvykus į naują šalį?  
– Kadangi esu kilusi iš labai mažo miestelio – Prienų, atsikraustymas į Londoną buvo vienas didžiausių iššūkių. Gyvenant mieste, kur kiekvieną dieną tomis pačiomis gatvėmis, kaip ir tu, vaikšto dar milijonas žmonių, supranti, kad čia ne Prienai ir tuos žmones tikriausiai matai pirmą ir paskutinį kartą. Šis nusiteikimas man padėjo įgauti pasitikėjimo savimi, mintyse sau nuolat kartodavau: „O kam rūpi, kaip tu šiandien atrodai?“
– Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduria užsienio lietuviai norėdami  išsaugoti kalbą, lietuvio tapatybę?
– Labai gaila, bet dažno ilgai užsienyje gyvenančio lietuvio žodynas nuskursta. Sakiniuose pradedamos vartoti svetimybės. Šeimos, kurios užsienyje susilaukia atžalų, dažnai stokoja laiko mokyti vaikus gimtosios kalbos, tad angliškus darželius lankantiems vaikams užsienio kalba tampa gimtąja. Dažnai atžalos geba lietuviškai pasakyti vos kelis žodžius, daugumai net tiek nesigauna.
Didžiausia kliūtis – kalbų skirtumai. Kai kiekvieną dieną darbe, universitete ar mokykloje turi vartoti anglų kalbą, primiršti gimtąją. O ir grįžus namo dažnai nelieka laiko tobulinti lietuvių kalbos. Bet manau, kad čia kiekvieno žmogaus noro ir valios reikalas. Man lietuvių kalba yra labai svarbi, mano manymu, ar gyveni Lietuvoje, ar užsienyje, privalai tobulinti kalbos žinias.
– Ką jūs manote apie požiūrį į emigrantus Lietuvoje: padeda jis ar trukdo, norintiems grįžti į Tėvynę piliečiams?
– Manau, kad požiūris į emigrantus priklauso nuo to, kaip pats save pateiki. Turime daug pavyzdžių, kai lietuviai  užsienyje dirba viršvalandžius, eikvoja visą savo sveikatą, kad grįžę galėtų pasipuikuoti uždirbtais pinigais, nors iš tiesų net pinigai nedaro jų laimingais. Dažną lietuvį emigruoti skatina didesnis darbo užmokestis, bet po kiek laiko net tai tampa nesvarbu, jei viskas aplinkui svetima ir laikui bėgant nepavyksta įsilieti į užsieniečių bendruomenę. Manau, kad dažno puikybė, noras būti sėkmingesniam, turėti daugiau ir gyventi gražiau, neleidžia grįžti namo.
– Ar ketinate grįžti pabaigus studijas?
– Tikrai taip. Kad ir kiek čia galima išmokti, patirti, kiek naujų kultūrų galima atrasti, visgi niekur taip gerai nesijaučiu, kaip grįžusi namo.
–  Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Darija Ustilaitė

Rubrikoje „Neliks duonos su druska - liks Tėvynė“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *