Namų ūkis

Bendrystė…

Ramutės Šimukauskaitės nuotrauka

Jei paatvirausiu, kad Mindaugo karūnavimo dieną, giedant himną, ašaros išdavikės tekėjo skruostais, tikriausiai nieko nenustebinsiu. Žodžiais nenusakomas ir iki sielos gelmių įsismelkiantis potyris. Kiekvienam tikriausiai savi jausmai, mintys, emocijos, bet tas vienybės jausmas! Kur bebūtume išsiblaškę, kaip toli vieni nuo kitų, tą akimirką ištirpsta atstumai, mes vėl visi mintimis čia, tėvų žemėje, savo gimtojoje Lietuvoje. Vėl tarsi išlendame iš savo kasdienybės kiauto, pamirštame mažus ar didesnius rūpesčius, vargus, nesutarimus… Ieškome šalia esančių akių, rankų, o veide skleidžiasi šypsena, tarsi žinutė – Tu man rūpi!
Gal todėl visuomet ir „Gyvenimo“ puslapiuose pirmiausia perskaitau viską apie renginius mūsų rajone, apie naujas ir senas tradicijas puoselėjančias bendruomenes, susitikimus, vakarones. Kiek turiu sveikatos ir jėgų ir pati stengiuosi dalyvauti. O štai prieš kelias savaites moksladraugė pakvietė savo sodybon Molėtų krašte – vėl rengianti jau tradicija tapusį susitikimą, kur suvažiuoja draugai, giminės, o, svarbiausia, susirenka visi aplinkiniai, ne vieno kaimo ar vienkiemio žmonės. Prisiruošiau, nuvykau ir negaliu nepapasakoti. Pirmiausia apie sodybą. Ir pakliūk tu man senam ūkiui į tokias gerų žmonių rankas! Mano draugė – meno žmogus, vyras taip pat. Visai atsitiktinai miškuose begrybaudami aptiko parduodamą seną, šimtmečio senumo sodybą, su visais tam kraštui būdingais ūkio pastatais: rūsiu, daržine, klėtimi, malkine ir visokiausiais padargais. Troba dviejų galų, vienas dar su plūktine asla. Baldai, rakandai visi kaip etnografiniame muziejuje. Skryniose, sakė, dar ir audimų paliktų radę. Ir tas neužmirštamas kaimo trobos kvapas, menantis vaikystę pas senelius kaime. Durys visur atvertos, gali vaikščioti, žioplinėti, čiupinėti, prisėsti ant kokios girnapusės. Gerokai, matosi, įdėta triūso, kad sodyba alsuotų gyvybe, žydėtų gėlės prie gonkelių, stebintų įvairios etnografinės detalės. Niekas nesugadinta kiču, nesumoderninta. Na, tik stogas naujas, čerpių, mat per senąjį jau lietus košė.
Nuo pat ryto, o kai kas ir iš vakaro, rinkosi giminės, giminių, vaikų draugai. Bičiulės mama užkaitė didžiulį savo firminės grucės su spirgučiais puodą. Vieni ruošėsi vakaro programai, kiti naktiniam žygiui – kasmet nauja susitikimo tema, naujos kūrybinės užduotys. Paskirtą valandą visi sujudo laukti kaimiškių – kaimynų. Vieni jų vietiniai, kiti tik vasarotojai, bet jau vieni kitus gerai pažįstantys. Pirmiausia išgirdom melodiją, lydimą akordeono, o paskui ir visa eisena sugužėjo į kiemą – išsipuošę, kas kokia lauktuve nešinas. Įsuko visus į dainą, į šokį. Paskui erdvioj daržinėj vaidinimai, poezijos skaitymai. Dar prie laužo jaunimas pavakarojo.
Galvoju, koks džiaugsmas tikriausiai ten iš dausų viską matantiems seniesiems šios sodybos šeimininkams, kad taip su meile ir atsakomybe prižiūrimi ir puoselėjami jų namai, tęsiamas jų gyvenimas. Retai kur beišliko tokios autentiškos senos sodybos – skubėjome griauti, perdaryti, moderninti. O didžiausias patirtas viešnagėje džiaugsmas – ta bendrystė, kad ir su visai nepažįstamais žmonėmis, tas jaukumas ir nuoširdumas, lietuviškas vaišingumas!
Visai jau greitai, liepos 26 d., šv.Ona, dar vadinama duonos ponia, per kurios šventę draugiškai giminei buvo privalu surengti susitikimą, nauju derliumi, nauja duona pasidžiaugti. Taigi belieka pasukti galvą ir nuspręsti – į atlaidus šv. Onos kur pasukti, ar savo namų duris ir širdį giminėlei ir draugams atverti.
Jūsų Augustina


Uogos vasaros stalui…

Salotos su vyšniomis
Baklažanas, didelė sauja gražgarsčių, sauja vyšnių be kauliukų, nedidelis baltas varškės sūris, maltų imbierų, kario, druskos.Užpilui: Lygiomis dalimis moliūgų sėklų aliejaus, granatų sirupo, (saldumui ir gaivumui), slyvų pagardo, (dėl sūrumo), citrinų sulčių (dėl rūgštelės).
Gražgarstes sudėti į lėkštę. Baklažaną supjaustyti riekutėmis, pabarstyti druska ir palikti pusvalandžiui. Vėliau nupilti susidariusį skystį. Varškės sūrį supjaustyti riekutėmis (ne per plonomis), pabarstyti maltu imbieru ir kariu. Baklažanus, o paskui ir sūrį apkepti ant kepsninės. Sudėti viską ant gražgarsčių, užberti vyšnias be kauliukų. Užpilui visus komponentus išplakti ir juo aplieti salotas.

Mėlynių makaronai
Makaronų tešlai: 400 g miltų, 4 kiaušiniai, 1,5 stiklinės mėlynių, žiupsnelis druskos. 400 g rikotos sūrio, po 2 šaukštus pesto padažo ir maltų riešutų.
Paruošti tešlą makaronams: į gilų dubenį persijoti miltus, po vieną įmušti kiaušinius, išmaišyti, įberti druskos. Mėlynes kelis kartus pertrinti per sietelį, kad neliktų sėklyčių ir įmaišyti į makaronų tešlą. Gerai išsukti. Tešlą išminkyti ant miltais pabarstytos lentos, iškočioti ir supjaustyti plonomis juostelėmis. Naminius makaronus virti apie 3 min. Nukošti ir išdėlioti į lėkštes. Rikotos sūrį ištrinti su maltais riešutais ir krėsti ant makaronų. Ant viršaus uždėti po šaukštelį pesto padažo.

„Šnypščianti“ uogų želė
Įvairių uogų po 100 g: aviečių, mėlynių, braškių, gervuogių.Želatinos 100 g, 2 v. šaukštai cukraus, 5 šaukštai savo gamybos ar pirktinio šeivamedžio sirupo, 400 g balto putojančio vyno.
Į keturis indelius arba vieną didesnį sudėti uogas ir padėti į šaldytuvą. Uogos, dubenėliai ir vynas turi būti gerai atšaldyti, kad, stingstant želė, liktų burbuliukų, kurie valgant šnypštų burnoje. Želatiną užmerkti nedideliame kiekyje vandens, palikti, kad išbrinktų. Po 10 minučių sukrėsti ją į mažą puodelį, supilti šeivamedžių sirupą ir kaitinti ant vidutinės ugnies, kol želatina visiškai ištirps ir skystis truputį sutirštės. Suberti cukrų ir, kai jis ištirps, puodą nukaisti, atvėsinti. Putojantį vyną sumaišyti su želatinos ir šeivamedžio tirpalu, išpilstyti į indelius su uogomis. Palikti kelioms valandoms ar ilgiau, kad sustingtų. Po to išversti desertą į lėkšteles, gardinti su plakta grietinėle.


Liepos mėnesio priminimai

Sveikatai…
Jei nori pailsinti akis, paganyk jas rugiagėlių puokštėje. Sakoma, kad ypač tinka meditacija mėlynakiams. Parugėse, dirvonuose, palaukėse – ši apdainuota mėlynoji gražuolė dar žydės visą rugpjūtį, todėl pats laikas pasiruošti ir jos vaistingosios medžiagos.
Rugiagėlių žiedai išpešiojami iš graižų. Skinami tik kraštiniai piltuviški žiedai. Nedelsiant džiovinami, paskleidus plonu sluoksniu, dažnai vartant, kad išliktų mėlyna natūrali spalva, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje 40 – 50 laipsnių C.
Rugiagėlių žieduose yra karčiųjų glikozidų (centaurinas, cianinas), antocianų (pelargoninas, cianidina), saponinų, kumarinų, flavonoidų, gleivių, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų. Flavonoidai švelniai skatina šlapimo išsiskyrimą, skatina tulžies sekreciją.
Dažniausiai yra gaminami rugiagėlių užpilai ir ekstraktai, skatinančiai veikiantys tulžies ir šlapimo išsiskyrimą, gerinantys skrandžio ir kepenų veiklą, žadinantys apetitą, stabdantys kraujavimą ir viduriavimą, stiprinantys organizmą, gydantys peršalimą, kosulį, užkimimą, keliantys tonusą, turintys baktericidinių savybių. Kompresai tinka akių ligoms gydyti, akių sausumui, nuovargiui mažinti.
Vartojama ir sergant inkstų ir šlapimo pūslės ligomis, esant edemoms (tinimams), lėtinėms kepenų ir tulžies latakų ligoms.
Išoriškai užpilu skalaujama burna, esant gleivinės uždegimams, gydomi spuogai. Naikina sausos odos pleiskanas, stiprina plaukus, valo veido odą. Tinka vonioms nuo reumato – mirkyti rankas ir kojas.
Rugiagėlių sėklos laisvina vidurius, ypač tinka vaikams.
Rugiagėlių užpilui pagaminti reikės: 1 valgomąjį šaukštą žiedų užpilti stikline verdančio vandens. Po valandos nukoškite, gerkite 1-2 valgomuosius šaukštus 3 kartus per dieną prieš valgį.
NEVARTOTI! Jeigu sausas kosulys arba padidėjęs šlapimo išsiskyrimas.
Rugiagėlėse esantis cianinas – nenuodinga, dažanti medžiaga, todėl žiedais dažomi audiniai, nors dažai ir nėra labai patvarūs.
Jauni rugiagėlių ūgliai valgomi, troškinami. Keletą žiedelių galima dėti į agurkų salotas, morkų, moliūgų mišraines, tortus, gėrimus. Rugiagėlių, ramunėlių žiedai ir mėtų lapelis – GRAŽI IR SVEIKATINANTI ARBATA!
Liepa, tai žoliavimo metas, todėl rinkime ir ruoškime vaistažoles: paprastąją kraujažolę, sukatžolę, tikrąjį lipiką ir kitas gyduoles.
Sodininkui…
„Augo sode serbenta ašarinėm kekėm…“ – toks gražus, nepakartojamas serbentų kekės įvaizdis įsirėžęs ne vienam atmintin iš Jono Aisčio kūrybos. Soduose šią karštą ir sausą vasarą tos kekės kiek smulkesnės, kiek anksčiau ir sunokusios.
Serbentai paprastai skinami, kai 95 proc. uogų įgauna joms būdingą spalvą ir skonį. Kekėje uogos prisirpsta ne vienu laiku. Juoduosius serbentus galima skinti su kekėmis ir be jų, o raudonuosius ir baltuosius – tik su kekėmis! Prinokus uogoms, pirmiausia skinkime juoduosius ir baltuosius, o raudonieji gali palaukti ir ilgiau pabūti ant krūmo. Geriausia skinti ryte ir vakare.
Serbentų uogos valgomos šviežios, konservuojamos, šaldomos. Iš jų verdamos uogienės, kompotai, gaminamas marmeladas, sirupas, želė, vynai. Taigi verta laiku surinkti derlių, nes uogos tikrai vertingos.
Raudonieji serbentai vitamino C turi 26 – 83 mg proc., baltieji – 34–66 mg proc., kiek mažiau nei juodieji. Raudonuosiuose yra karoteno, pektinų, fosforo, kalio, natrio, kalcio, mangano, jodo, kobalto, geležies. Raudonieji labai tinka diabetikams, nes jų cukruose vyrauja gliukozė ir fruktozė.
Daugybę ir kitų naudingų savybių turi raudonųjų serbentų uogos. Jos ypač tinka vartoti vyresnio amžiaus žmonėms, nes netirština kraujo, kaip juodieji, stabdo aterosklerozę, stiprina kraujagyslių ir kapiliarų sieneles. Baltieji savo savybėmis panašūs į raudonuosius.
Jeigu pasisekė įtikinti, kad verta savo sode pasidairyti vietos vienam kitam serbentų krūmeliui, tuomet verta pasidomėti ir veislėmis. Štai „Jonkheer van Tets“ – ankstyva, ypač derlinga, atspari šalčiams ir ligoms ir populiariausia visoje Europoje olandiška raudonųjų veislė. Prinoksta birželio pabaigoje, liepos pradžioje.
„Rovada“ – vėlyva, taip pat olandiška raudonųjų veislė. Užderės trimis savaitėmis vėliau, negu minėtoji prieš tai. Net rugpjūtyje dar laikosi ant krūmo. Kekės ilgos, puošnios.
„Zitavia“ – vidutinio ankstyvumo, derlinga baltųjų serbentų veislė, kilusi iš Vakarų Europos. Uogos vidutinio didumo, balkšvai gelsvos, saldžiarūgštės, prinoksta liepos viduryje.
„Blanca“ – vidutinio ankstyvumo, labai derlinga baltųjų serbentų veislė. Prinoksta antroje liepos pusėje. Kekės ilgos, veislė atspari grybinėms ligoms ir šalčiui.
Sodinti serbentus reikia rudenį arba anksti pavasarį. Parinkite saulėtą ir nuo vėjų apsaugotą vietą. Jie mėgsta derlingą, purią, neutralią ar silpnai rūgščią, neįmirksiančią priesmėlio ar priemolio dirvą.
Jei pavasarį jau turite pasisodinę serbentų sodinukų, nepamirškite, kad per sausras būtina juos laistyti, pakrūmes „mulčiuoti“.
O jei vietą užima seni ir nederlingi serbentų krūmai – be gailesčio juos raukite ir atnaujinkite sodą.
Gėlininkui…
Jau tikriausiai neverta priminti, kad reikėjo iškasti vegetaciją baigusias svogūnines gėles. Nepamirškite, kad iškastus svogūnėlius labai svarbu laikyti gerai vėdinamoje patalpoje. Jei dar nesuskubote nuvalyti, tai padarykite kuo greičiau, nes senų lukštų liekanose gali būti ligų užkratų ir kenkėjų.
Atsargiai nuimkite šaknis, nuvalykite senų lukštų liekanas ir sunaikinkite. Tik iš sveikų svogūnėlių išaugs sveiki tulpių žiedai. Kas 10–12 dienų būtinai patikrinkite, ir jeigu rasite pradėjusių pūti, juos pašalinkite. Nepamirškite, kad spalį, kai atvės dirva, galėsite svogūnėlius sodinti į gėlyną, o mažesnius gal į daržo lysvę.
Šį kartą labiau suskubti raginame auginančius rudenį žydinčius vėlyvius, nes metų metais dažnas neiškasame jų. O reikėtų tą padaryti tik nugeltus lapams. Pavėlavusiems neverta nusiminti, nes dabar vėlyvių ramybės metas, tad neatidėliokime ir iškaskime.
Perrinkę ir išrūšiavę svogūnėlius atgal juos pasodinkite rugpjūčio pirmoje pusėje, kai pradės leisti šakneles. Mažus 8–10 cm gylyje, didelius 15–20 cm gylyje. Po mėnesio sulauksite pavasarį primenančio ir visą mėnesį trunkančio žydėjimo.
Atsiminkite! Visas vėlyvio augalas yra nuodingas, todėl dirbdami mūvėkite pirštines. Šių augalų lapai išauga pavasarį, tuo metu auga ir gumbasvogūniai – tuomet gausiau laistykime ir tręškime. Pasodinę taip pat laistykime, ypač, jei žemė sausa.
Ne vieno gėlininko ar sodininko veidą temdo rūpestis, kai jo rožes, flioksus, ratilius, agrastus ar vynmedžius puola miltligė. Flioksus ar rožes nuo šios bėdos gelbsti skalbimo miltelių tirpalas. Įberkite tris kupinus šaukštus skalbimo miltelių į 10 litrų vandens, juo purkškite augalus. Po dviejų savaičių pakartokite.
Kalcinuota soda irgi tinka miltligei naikinti. Mišinį ruoškite: 50 g sodos, 40 g ištirpinto muilo ir 10 l vandens. Juo galite purkšti rožes, flioksus, ratilius, agrastus, vynmedžius, kitus augalus kas 7–10 dienų.
Pelenų skiediniu taip pat galite kovoti su šia liga. Stiklinę pelenų vakare užpilkite 10 l vandens, išmaišykite ir palikite. Ryte vėl išmaišykite, perkoškite ir gausiai laistykite augalus, stenkitės sudrėkinti ir apatinę lapų dalį.
Daržininkui…
Jeigu planuojate savo darže naują braškyną, pats laikas pagalvoti, po kokių ankstyvųjų daržovių rasti jam vietą. Sako, kad labai gerai braškės auga po žirnių, pupelių arba po fitoncidinių savybių turinčių augalų – serenčių, krapų ir kt.
Antroje vasaros pusėje pasodinti braškių daigai spėja gerai įsišaknyti ir jau kitais metais gausiai dera. Pasodinus vėliau ar kitų metų pavasarį braškės derės menkiau, nei pasodintos iki rugpjūčio vidurio. Braškės geriausiai dera antraisiais ir trečiaisiais auginimo metais. Todėl patartina laikas nuo laiko veisti naują braškyną ir vis kitoje vietoje.
Saulė, sausas oras ir aukšta temperatūra išvargino ir išsekino daržo augalus, kitus gali net sunaikinti. Storas mulčo sluoksnis tarp augalų eilučių neleidžia dirvožemiui perdžiūti, palaiko drėgmę prie šaknų. Kuo storesnis sluoksnis, tuo patikimesnė dirvos apsauga nuo kaitros. Tačiau laistymo taip pat nevalia pamiršti.
Kai sausra ypač varginanti, įprasto laistymo jau nepakanka. Tuomet verta augalus dar ir pukšti. Jeigu turite įrengtą purškimo sistemą, karščiausiomis dienos valandomis skleidžiami smulkūs lašeliai ne tik drėkins dirvą, bet ir vėsins orą, apsaugos augalus nuo perkaitimo. Tik nelaistykime augalų vidudienį šaltu vandeniu – toks stresas jiems ne į naudą. Ryte ir vakare augalai drėgmę sugeria palaipsniui.
Verta pamėginti per karščius pritemdyti saulės šviesą. Tam tinka agroplėvelė, specialus tinklas. Šiltnamių stogus galima nupurkšti gesintomis kalkėmis, kurios išdžiūvusios teikia pavėsį.
Tiems, kurie jau sulaukė naujo derliaus – gardaus skanavimo, o kitiems – dar kantrybės ir sėkmės.
Gero derliaus!

Rubrikoje Namų ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *