„… geriau pažinti, pasitarti, pasidalinti“

Kaip jau rašėme, praėjusią savaitę Prienų ūkininkų organizuota pažintinė-diskusinė kelionė prasidėjo Veiverių seniūnijoje.
Pirmiausia apvažiavimo dalyviai apsilankė Eligijos ir Ovidijaus Drūlių ūkyje, kuriame auginamos limuzinų veislės telyčios. Anksčiau prioritetine ūkio veiklos šaka laikę augalininkystę, Drūlios rytdieną sieja su mišraus ūkio perspektyva.
Šiuo metu jie dirba 130 ha žemės, augina javus ir veislinei bandai reikalingus pašarus. Dar apie 60 ha užima pievos, kuriose ganosi telyčios. Pasak Ovidijaus Drūlios, tai, jo manymu, optimalus ūkio variantas, daugiau plėsti žemės plotus jie neplanuoja, nes jų vizija – šeimos ūkis. Ūkis, kuriame, padedant vaikams ir vienam ar porai samdomų darbininkų, būtų galima įveikti visus darbus. Plečiant ūkį reikėtų ir daugiau technikos bei darbo rankų. O jų trūksta, nes viena opiausių Lietuvos žemės ūkio sektoriaus problemų jau tampa ne tik kvalifikuotų specialistų, bet ir paprasčiausių darbininkų stoka. Tai pastebi ir mūsų krašto ūkininkai, vėliau šia tema diskutavę ir aptardami apvažiavimo metu patirtus įspūdžius. Beje, jų kol kas nežavi ir idėja sekti kaimynų lenkų ar estų pavyzdžiu ūkiuose įdarbinti ukrainiečius ir kitų trečiųjų šalių piliečius, kurių nemažai jau dirba pervežimų, statybos ir kituose sektoriuose. Trukdo ir sudėtingas įdarbinimo procesas bei įvairūs apribojimai, ir kai kurių pačių ukrainiečių požiūris į darbą. Ir mūsiškiai ūkininkai jau kalbėjo apie tokias patirtis, kai, pavyzdžiui, turėjęs visus reikiamų kvalifikacijų pažymėjimus ukrainietis traktorininkas net nesugebėjo pajudinti traktoriaus iš vietos, arba kitas, pabuvęs porą mėnesių tiesiog mokiniu, išmokęs elgtis su technika, vėliau pamiršo apie ūkininko investuotą laiką bei pinigus ir pasuko laimės ieškoti į miestą. Susidurta ir su neadekvačiais ukrainiečių reikalavimais, intrigų rezgimu. Nors abiejų pusių pasirašytose sutartyse ir buvo aptartos visos sąlygos, tarp jų ir darbo užmokestis, bet norai gauti didesnį atlyginimą atsirasdavo jau po kelių dienų, nors ūkininkui neretai tekdavo pačiam pabaigti užsieniečio darbininko nebaigtus darbus fermoje. Apie šiuos ir kitus patirtus niuansus pasakoję ūkininkai patarė būti apdairiems ir prieš pasirašant sutartis išsiaiškinti poreikius bei lūkesčius, kur ir ko žmonės eina.
Taigi, kaip pastebėjo apvažiavimo dalyviai, gal geriau mažesnis, bet tvirtesnis šeimos ūkis, kurio svarbą bei perspektyvą pastaruoju metu akcentuoja ir Europos Sąjungos bei Lietuvos valdžios institucijos. Mūsų rajone, kaip ir aplankytose Veiverių, Šilavoto, Pakuonio bei Balbieriškio seniūnijose, tokie ūkiai sudaro didžiumą.
Apvažiavimo metu ūkininkai ir specialistai turėjo progos Veiverių seniūnijoje užsukti į Rasos Skučienės ūkio sodus ir uogynus, kuriuose auginami obuoliai, kriaušės, braškės, šilauogės ir kiti vaisiai bei uogos. Lankėsi jie ir šilavotiškio Kazio Mieldažio audinių ir tauriųjų elnių ūkyje, apžiūrėjo Pakuonio seniūnijos ūkininko Vyto Lapinsko limuzinų veislės galvijų bandą, apie kasdienius rūpesčius kalbėjosi su Vaivos kaimo ūkininkais Rima ir Juozu Glušauskais, dirbančiais sunkiai, bet kupinais optimizmo ir nesiruošiančiais atsisakyti dešimties melžiamų karvių ūkio.
Kelionės tikslas apvažiavimo dalyvius vedė ir į javų laukus, ganyklas. Juo labiau, kad rūpėjo pamatyti ir sausros bei šių metų šalnų pasekmes. Akivaizdu, kad jas ūkininkai, skaičiuodami derlių, pajus. Gyvulininkai jau ir dabar jaučia, iš to pačio liucernos ar pievų ploto matydami žymiai mažesnį kiekį susuktų pašaro rulonų ar stokodami vietų ganiavai. Prienų rajonas – tarp tų rajonų, kuriuose buvo paskelbta ekstremali situacija dėl sausros. Tad dažnas ūkininkas net ir gražiai geltonuojančiuose javų plotuose ras ir plynių bei nebrandžių varpų, ypač vasarinių, bet iš aplankytų seniūnijų akivaizdžiai matėsi, kad labiausiai nukentėjęs Balbieriškio kraštas. Tai patvirtino ir kartu važiavusi LŽŪKT Prienų tarnybos agronomė konsultantė Loreta Klebinskaitė-Martišienė. Paklausta, į ką, keičiantis klimato sąlygoms, turėtų orientuotis ūkininkai, konsultantė patarė labai nesižavėti naujomis, didelius derlius žadančiomis veislėmis, nes jos lepios ir labiau nukenčia. Pasak augalininkystės specialistės, šiemet išlošė tie ūkininkai, kurie sėjo daugiau žieminių javų, žinoma, jeigu iš rudens juos pasėjo laiku ir kokybiškai. Turėdami gerą startą iš po žiemos žiemkenčiai buvo atsparesni ir sausrai bei šalnoms, kurios, konsultantės teigimu, taip pat prisidėjo prie šių metų negandų. Ypač jas pajuto sodų šeimininkai.
Nors Europos Sąjungos, o ir mūsų valdžios institucijos labai šykščiai kalba apie paramą nukentėjusiems nuo sausros žemdirbiams, bet, savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjos Aušros Tamošiūnienės manymu, gerai jau bent tai, kad tuose rajonuose, kuriuose paskelbta sausra, turintiems įsipareigojimų bankams ir paramos programoms ūkininkams nereikės pažymų dėl mokėjimų atidėjimų ir įsipareigojimų nevykdymo. Vedėja aptarimo metu taip pat priminė apie galimybę pasinaudoti savivaldybės kaimo rėmimo fondo, kuriam šiemet skirta 50 000 eurų, lėšomis, melioracijos projektus.
Keliaudami per seniūnijas apvažiavimo dalyviai taip pat atkreipė dėmesį į pakeles. Matė jų visokių: ir labai gražiai Pakuonio seniūnijoje su specialia technika nušienautas palei Jono Aliukonio dirbamus žemės plotus, ir visai nešienautų, ir tokių, kai vagojant bulves net kelias sudarkytas. Sutikdami su Prienų r. savivaldybės mero Alvydo Vaicekausko nuomone, kad pakelių priežiūra turėtų būti bendras rūpestis, ūkininkai atkreipė dėmesį į tai, kad jie neturi ir specialios technikos, ir neretai pritrūksta ir laiko. Kilo minčių apie kooperavimąsi, bendros technikos įsigijimą ir pašalpininkų pasitelkimą pakelių tvarkymui. Nors, tiesa, ne vienas iš pokalbio dalyvių pastebėjo, kad su kooperacija mūsiškiams, kaip ir daugumai lietuvių, sunkiai sekasi.
Į tai dėmesį aptarimo metu atkreipė ir savivaldybės Tarybos narys, Kaimo ir bendruomenių reikalų komiteto pirmininkas Vaidas Kupstas, pastebintis „džiūstančius“ santykius tarp ūkininkų, skaidymąsi, naujų asociacijų kūrimą. Pasak jo, kaip ir kelių bendruomenių kūrimas viename kaime, taip ir kelių ūkininkų organizacijų kūrimas, labiau tarnauja priešpriešai, nesveikai konkurencijai nei vienijimuisi siekiant bendrų tikslų. V. Kupsto nuomone, labai svarbus yra ir ūkininko santykis su bendruomene, ir bendruomenės požiūris į ūkininką. Ten, kur sutariama, ir gražių darbų daugiau nuveikiama, ir santykiai geresni, ne tik dėl bendrų tikslų, bet ir dėl tarpusavio sugyvenimo. Tai, beje, itin jautru tampa tarp ūkininkų konkuruojant dėl nuomojamų valstybinės žemės plotų. Kartais tai perauga į kovą teismuose ir mirtinai supykdo anksčiau kartu dirbusius, bendravusius žmones.
Žmones pykdo ir supainioti įstatymai, ir bandymas suinventorizuoti esamus valstybinius žemės plotus, ištaisyti reformos pradžioje padarytas matavimų klaidas, ypač, kai naujoji Nacionalinės žemės tarnybos valdininkų karta tai bando daryti sau tinkama linkme, neatsižvelgdama į du dešimtmečius vykdytą agrarinę politiką, ir net neretu atveju neišvykdama iš savo kabinetų. Daug nerimo, bent jau mūsų rajone, įnešė ir priimami sprendimai dėl trumpalaikės žemės nuomos, į rajoną atvedę kelis „sofos“ ūkininkus, tampančius vis didesnių plotų šeimininkais. Apie tai daug buvo kalbama ir besidalinant kelionės įspūdžiais. Ir suprantama kodėl, tai bene pati jautriausia problema.
Kita vertus, komentuojant įvairius negatyvius atvejus, buvo kalbama ir apie kai kurių pačių ūkininkų elgesį. Pasinaudodami „aklu“ valdininkų įstatymų vykdymu, jie be jokių skrupulų „veja“ lig šiol tą žemės plotelį dirbusius nuomotojus, nors pirmumas ir priklausytų pastariesiems. Liūdna, pasak Ovidijaus Drūlios ir jam pritarusiųjų Vaido Kupsto bei kitų pokalbio dalyvių, kad žmonės pamiršta, jog valgoma tik su vienu, o ne dviem šaukštais, ir kad ratas gali apsisukti: šiandien jis „užgrobė“ kito žemę, rytoj kitas taip pat gali pasielgti su juo. Taigi, nors žemė lietuviui nuo senų laikų buvo pats didžiausias turtas, bet norint galima susitarti, kaip kad, Prienų rajono savivaldybės mero ir ūkininko Alvydo Vaicekausko teigimu, padarė pakuoniškiai. Jie tiesiog susitarė neatplėšinėti vienas nuo kito žemės gabaliukų ir netrukdyti vienas kitam dirbti. Šia optimistine gaida, matyt, ir verta baigti pirmojo apvažiavimo įspūdžius.
Kelionė, pasak joje dalyvavusiųjų, buvo naudinga ir turininga. Ir pamatyta, ir pasidžiaugta, ir rūpesčiais pasidalinta.
Ramutė Šimukauskaitė

Rubrikoje Žemės ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *