Nėra ką ir kalbėti, kad be V. Pakarsko gamykla tapo kitokia, gelbėjo tik didžiulis įdirbis visuose frontuose. Beje, jis siūlė ESAG vairą perimti man, bet nesunkiai pavyko įrodyti, kad tokioms pareigoms visiškai netinku. Be to, darbus Maskvoje irgi reikėjo tęsti, o tam aukoti kitą specialistą gal netgi neapsimokėjo, labai jau visi prie mano barzdelės buvo pripratę. Greitai pasirodė, kad pasielgiau protingai, nes naujasis direktorius Klemas Juočas nenorėjo tęsti tų sovietmečiu neišvengiamų užstalių su aukštesniais viršininkais tradicijų. Rezultatas buvo nuspėjamas. TSRS DOSAAF CK aviacijos vyriausiasis inžinierius man tiesiai šviesiai pareiškė, kad jokių dokumentų su naujo ESAG direktoriaus parašu jis net nepaimsiąs į rankas ir liepė visus raštus pasirašinėti man, kaip „patikrintam ir patikimam žmogui“, ką aš kelerius metus ir dariau. Pradžioje jaučiausi keistokai, kai po ilgesnės komandiruotės prie mano kabineto durų susirinkdavo keletas įvairių skyrių viršininkų, kad pasirašyčiau jų popierius, bet greitai įpratau ir netgi pateisinau naują mūsų firmos vadą. Jis buvo talentingas konstruktorius ir gerai darė, kad nešvaistė laiko visokiems priėmimams, be to, nerengdavo begalinių pasitarimų, kas buvo didžiulė V.Pakarsko silpnybė.
Tai, ką Vytautas Pakarskas nuveikė Prienams ir visai Lietuvai, net ir po šitiek metų sunkiai suvokiama, o aš dažnai savęs klausdavau, ar pakankamai jam padėjau. Gal kitas būtų tas nesibaigiančias ir dažnai netikėtas problemas išsprendęs geriau ir greičiau. Nelabai malonu net mintimis sugrįžti į tuos išsikerojusios biurokratijos laikus, tačiau tiems, kurie galbūt skaitys šitą mano rašliavą (o ypač jauniems žmonėms, neįsivaizduojantiems gyvenimo be interneto ar mobilaus telefono) būtina susipažinti su kai kuriais to laikmečio ypatumais.
Labai daug laiko surydavo nustatytos „žaidimo“ taisyklės. Kaskart vykdamas komandiruotės turėjai užsukti į LTSR SDAALR CK, kur spec. skyrius išduodavo pažymą, leidžiančią patekti į reikiamą įstaigą. Ten nuvykęs laukdavai leidimo, o jį gavęs, suprasdavai, kad dar teks palaukti, nes nelengvoje mano pavardėje įsivėlusi klaida ir įėjimą saugantis kareivis tavęs jokiu būdu neįleis, nors iš matymo ir pažįsta. Arba tokia naujiena: 1977m. metų pradžioje nuvykus į CAHI sužinai, kad komandiruotų asmenų ten pirmadieniais ir trečiadieniais išvis neįsileidžia. Aviacijos pramonės ministerija priima tik antradieniais ir ketvirtadieniais, tai ką daryti, jeigu reikia ir ten, ir ten…Tiesa, laikui bėgant, šios kliūtys buvo įveiktos: tą prakeiktą pažymą pradėjo išdavinėti pačios ESAG kadrų skyrius (aišku, tai direktoriaus nuopelnas), o CAHI išdavė man nuolatinį leidimą, suteikusį galimybę įeiti vidun ir išeiti net ne vieną kartą per dieną. Tokios galimybės neturėjo net patys CAHI darbuotojai, nebent didesni viršininkai. Na, o TSRS DOSAAF CK , kurio veltėdžių armija lėtai, bet nesulaikomai nuolat didėjo, užimdama vis naujus pastatus, buvo tiesiog tobulas to laikmečio vadovaujančios įstaigos pavyzdys. Aišku, ir jame buvo padorių ir gerai savo pareigas atliekančių karininkų, tik kad jų buvo nenormaliai daug. Nuvykus spręsti bet kokį mums aktualų klausimą, turėjai pradėti nuo žemiausio klerko, gavęs jo vizą lipi vis aukščiau, kol pasieki tą, kuris pagaliau gali priimti sprendimą. O laikas eina, dar jeigu kurio nors tą dieną nėra darbe, turi keisti susiplanuotą darbotvarkę, lėkti kitur. Geriausia būdavo vasarą, kai dauguma po „sunkių“ darbų nusikamavusių karininkų atostogaudavo Jūrmaloje, o darbe, kad ir gerokai pavėlavęs, pasirodydavo pats aviacijos skyriaus viršininkas generolas Semionas Iljičius Charlamovas. Įdomi detalė –šio lakūno-naikintojo žmona taip pat buvo lakūnė ir juodu buvo vienintelė pora visoje Sovietų Sąjungoje, abu turėję TSRS Didvyrių vardus. Taigi šis generolas, pamatęs mane, neslėpdavo džiaugsmo, tuoj kviesdavo į kabinetą ir pora valandų skeldavo anekdotus, nors turėjo jų atsargą mažiausiai kelioms paroms. Po to paklausdavo, „Vytas, jei jau atvažiavai, matyt turi kažkokių reikalų…“ Tuomet tik spėk jam padavinėti dokumentus, kuriuos jis net neskaitęs pasirašydavo ir taip per tą porą valandų nuveikdavai tiek, kiek neprastumdavai nė per savaitę. Abu išsiskirdavome patenkinti –generolas prasmingai išnaudojo gerą gabalą darbo dienos, o aš sutaupiau net keletą dienų.
Aišku, aviacijos valdyboje laikui bėgant reikalingi žmonės jau buvo tapę savais, bet kartais prireikdavo eiti ten, kur anksčiau dar nebuvau. O ten pasitaikydavo visko. Pvz., atnešu raštą ekonomikos skyriaus viršininkui artilerijos generolui, kuris, į jį net nepažvelgęs, žiovaudamas atsidaro stalčių, įgrūda ten tūkstantį kilometrų gabentą mūsų dokumentą ir man dėsto lig tol dar negirdėtą teoriją, kad popierius, prieš jį perskaitant, turi mažiausiai savaitę išsigulėti ir pan?! Apstulbęs apsisuki ir eini stumti kitus reikalus, o atsipeikėjęs pasijunti pats kaltas, kad nesusipratai iš Lietuvos atvežti kokį butelaitį lauktuvių. Na, bet argi visas tas plačias gerkles užkiši..? O ir aviacijos valdyboje dirbę senukai, kadaise net matę gyvą Valerijų Čkalovą, po truputį pradėjo eiti pensijon. Į jų vietą ateidavę jauni karininkėliai, dažniausiai išėjusiųjų giminaičiai, buvo visai neprognozuojami, tikras galvos skausmas…
Sklandukai 2015m. V.Mekšriūnas, E.Lasauskas, J. Bankauskas, P.Bėta, Pr.Šnioka.
Kaip didžiulį kontrastą malonu prisiminti darbą, gal tiksliau santykius, su KOP generaliniu štabu. Pradžioje mūsų kuratoriumi buvo toks nelabai tikęs papulkininkis, o kai mus pradėjo globoti pulkininkas Valentinas Andrejevičius Kuznecovas, malonu būdavo pas juos važiuoti. Jis ne kartą lankėsi ESAG, kadangi mus siejo ne tik anksčiau minėti finansiniai reikalai, bet ir produkcijos kokybės kontrolės bei kiti klausimai. Laikui bėgant, nepaisant nemažo amžiaus skirtumo, tapome tiesiog draugais. Ne kartą jis lankėsi mano kambarėlyje, o aš jo namuose. Labai supratingas žmogus, tik baisiai nemėgo mūsų vyr. technologo. Jis pats išeidavo laukan, pasirašydavo reikiamus dokumentus, o aš skubėdavau į Liubos kontorą, kuri buvo visai kitoje vietoje. Nereikėdavo laukti leidimo, braidžioti ilgais KOP genštabo koridoriais. Pabendraudavau su kitų firmų tokiais pat pasiuntinukais, kurie skaniai iš manęs pasijuokdavo, sužinoję mano atvežtos sąskaitos sumą. Kokia čia paslaptis, ji siekdavo gal 100 ar 150 tūkstančių rublių, o pas anuos, manau, milijardus. Beje, jie irgi vidun neidavo, laukdavo savo pulkininkų ant plačių laiptų, o ilgainiui vienas kitą jau ir atpažindavome… Dar paminėsiu vieną man labai atmintin įstrigusį dalyką. DOSAAF viešbutyje (nors jis labai kuklus, bet strategiškai patogiausias) visuomet būdavo daug laisvų vietų, tačiau man ilgą laiką tekdavo miegoti sudedamoj lovelėj. Smulkmena, tuo labiau, kad mano draugai po keliolikos valandų darbo dienos sugrįždavo numigti irgi panašiomis sąlygomis. Užsiminiau apie tai štai dėl ko. Viskas paaiškėjo, kai tapau direktoriaus pavaduotoju ir buvau pasiųstas į TSRS DOSAAF įmonių vadovaujančių darbuotojų ištiso mėnesio trukmės kursus. Apie jų naudą spręskite patys –pagrindinis paskaitų ciklas buvo „Lenininis mokymas apie socialistinės tėvynės gynimą“. O tokia ilga kursų trukmė buvo nustatyta tam, kad nereikėtų mokėti komandiruotpinigių, o tik kažkokią stipendijėlę. Taigi iš visos Sovietų Sąjungos suvažiavę DOSAAF įmonių įvairių lygių vadovai, kai kurie galbūt ir ne pirmą kartą, nakvoti vykdavo pas susirastas drauges, o jų vietas viešbutyje negalėjai užimti, nes nežinojai, kada jie sugalvos grįžti. Laikui bėgant, viešbutyje tapau laukiamas svečias, nes tai kokį šokoladuką ar Lietuvoje jau atsiradusios „kramtoškės“ atveždavau.
Bus daugiau…
Pradžia: Nr. 44, 2019 – 06 – 12. Tęsinys: Nr. 46, 47, 49…
Vytautas Mekšriūnas
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“