Prisiminimai apie darbą su Vytautu Pakarsku

 

Bendrai 1977 -ieji ESAG tapo ypatingais metais: lapkričio 16 dieną TSRS DOSAAF CK Prezidiumo biuras išleido nutarimą „Apie sklandymo technikos ir prietaisų projektavimą ir gamybą Sovietų Sąjungos aviacijai“. Jo esmė tokia – Prienų ESAG gavo fantastinį užsakymą: sukurti 15 metrų klasės sklandytuvą („Nida“), dvivietį motorizuotą sklandytuvą („Nemunas“), jam skirtą variklį bei propelerį, transportavimo priemones (priekabas), elektroninį variometrą. Visa tai reikėjo suprojektuoti, t.y. nubraižyti, atlikti begalę įvairiausių apskaičiavimų ir bandymų, jiems gauti „palaiminimą“ anksčiau minėtuose institutuose, pagaminti prototipus, skirtus viso komplekso antžeminių ir skraidymų bandymų atlikimui ir paruošimui serijinei gamybai. Visam šiam milžiniškam darbui buvo skirtas solidus finansavimas (darbų atlikimo aktus pasirašydavo TSRS DOSAAF CK skyrių viršininkai, o juos apmokėdavo TSRS Karinių oro pajėgų – toliau KOP – Generalinis štabas) ir nustatyti atlikimo terminai.


Jau po dvejų metų įtempto darbo buvo aišku, kad ESAG šią užsikrautą naštą tempia gana sėkmingai, todėl neišvengiamai kilo klausimas – o kur visa tai gaminsime?! Galų gale, TSRS Ministrų taryba 1980 m. rugsėjo16 d. išleido potvarkį „Apie priemones tolesniam techninių ir karinių – taikomųjų sporto šakų vystymui“. Tai reiškė naujos šiuolaikinės gamyklos projektavimą ir statybą su visais reikiamais administraciniais, gamybiniais korpusais, laboratorijomis ir t.t. Tai, be abejo, buvo V. Pakarsko svajonių išsipildymo valanda. Visi buvome kaip ant sparnų… Paminėtinas dar vienas dokumentas, gerokai palengvinęs ESAG veiklą: 1980-09-16 d. kontraktas No. 80/4 – 11108 sklandytuvo L-13 „Blanik“ atsarginių dalių tiekimui iš Čekoslovakijos ne į Maskvą, bet į Lietuvą. Siųsti sunkvežimius joms parvežti ne į Tušino sandėlius, bet į netoli Kauno esančius Mauručius buvo nepalyginamas dalykas. Nors Tušiną man primena gana linksmas nuotykis – kartą per gerą pusdienį tas didžiagabaritines detales su vairuotoju pakrovėm, o kuomet užpildžiau ir pasirašiau reikiamus dokumentus, senutė sandėlininkė neteko žado: „Toks viršininkas, o pats dirba!..“ Negi siųsi iš Prienų darbininką, jei aš Maskvoje…
Dirbo visas mūsų didžiulis kolektyvas, geriausiais laikais vienijęs net 620 darbuotojų. Bet ir kadrų kaita siekė net 40 proc. per metus, kadangi V. Pakarskas priimdavo visus, iš kurio kišenės kyšodavo žurnalas „Sparnai“, ar pan. Sovietmečiu bedarbių neturėjo būti, todėl buvom priversti įdarbintinet Prienų partkomui kažkuo nusidėjusius instruktorius. Artimiausia už Prienų ESAG didesnė įmonė buvo nebent Kaune, užtat Prienuose dirbo žmonės iš Birštono, Balbieriškio, Pakuonio ir kitų apylinkių, kasdien atsiveždavome specialistų iš Kauno ir net Vilniuje buvo keletas reikalingų žmonių, turėjusių priėjimą prie aukščiausių valdžios sluoksnių ir t.t.
V.Pakarskas Prienus pavertė tikra mįsle Sovietų Sąjungos aviaciniame pasaulyje. Ne kartą komandiruotėse sutikti tokie, kaip aš, keliautojai, garsių TSRS, Lenkijos ir t.t. firmų specialistai stebėdavosi mūsų veikla ir klausdavo, kiek šimtų tūkstančių gyventojų, kokius mokslinio tyrimo institutus turi Prienai… Žodžiu, Lietuvoje žinom Vilnių, Kauną, dar Klaipėdą, na, ir, aišku, Rygą, o kur tie Prienai? Juokaudamas atsakydavau, kad, kaip ir kiti strateginiai TSRS objektai, Prienai yra įslaptinti. Dalis tiesos tame buvo, kadangi, pvz., Žukovskio miesto, kuris už Prienus buvo keliskart didesnis, nebuvo jokiame tų laikų TSRS žemėlapyje, o juk vien tik CAHI dirbo per 14 000 žmonių, buvo ir kitų truputį mažesnių institutų. Priemiestinių elektrinių traukinių stotis, sekanti po Bykovo aerouosto, vietoje «», vadinosi « ». Privalau paaiškinti, kas kaltas dėl tokio pavadinimo. Taigi „Otdych“ vadinosi prie pat gelžkelio pastatyta nemaža, atsiprašant, valgyklėlė, kurioje ko nors valgomo niekad nepastebėjau, nebent kokį saldainį. Užtat lankytojų joje niekada netrūkdavo, ir štai kodėl: didžiuliuose kūgio formos induose (Lietuvoje iš jų pilstydavo obuolių sultis) niekuomet nesibaigdavo juodas skystis, kuris, pasirodo, buvo 20 laipsnių vynas gražiu pavadinimu „Saulės dovana“. Dar ir dabar akyse stovi viršuje iškabintas plakatas: «He «». Man po darbo CAHI su minėtu V. A. Sipovskiu ten teko pabūti ne kartą… Atstovi ilgą eilę, gauni sklidiną 250 gramų stiklinę šito mazuto ir atsargiai ieškai sėdimos vietos. Jei sugalvojai pakartoti, eini su ta pačia stikline į eilės pradžią, visi pagarbiai atsitraukia ir reikalų aptarimas tęsiasi. Privalėdavau laiku sustoti, nes man iki Tušino viešbučio laukė dar geros dvi valandos kelio su dviem persėdimais, o mano draugelis gyveno kitapus geležinkelio.
Nė karto nebuvau pas jį svečiuose, bet tą jo būstą daugmaž įsivaizduoju, kadangi teko nakvoti pas žymiai aukštesnio rango inžinierių. Anksčiau jau buvau užsiminęs apie sklandytuvo „Lietuva“ bandymus didžiuliame aerodinaminiame vamzdyje (jų CAHI turėjo bent 40) flaterio greičiui nustatyti, žodžiu, iki subyrėjimo. To unikalaus eksperimento sėkmingi rezultatai buvo aplaistyti vietiniame restorane ir tas procesas gerokai užtruko, nes ir specialistų susirinko nemažai. Baigėme fiestą apie 1 val. nakties, todėl bandymams vadovavęs inžinierius mane priglaudė nakvynėn. Buvo vasaris, tikra rusiška žiema, o šio šaunaus vyruko žmona, pakelta virti arbatos (aišku, butelaitį mudu dar pasiėmėme), iš gėdos apsipylė ašaromis, lyg ji būtų kalta, kad kambarėlyje minus 12 laipsnių. Arbatinukas, aišku, užšalęs, o kaip išgyvena maži vaikučiai… Žodžiu, toks buvo socialistinis realizmas. Aš nusimečiau švarką ir toliau sėdėjau vienmarškinis, įrodydamas, kad čia tikrai ne baisiau nei Sibire.
Dar vienas epizodas šia tema. 1982 m. rugpjūčio 15 d. Tušino aerodrome vyko didžiulė aviacijos šventė. Joje dalyvavo daug Lietuvos sklandytojų, o svarbiausia – mūsų ESAG delegacija su Prienuose pagaminta technika. Tokius renginius tradiciškai transliuodavo Centrinė televizija, todėl ją stebėdavo visi, kas tik turėjo televizorių, nuo Pabaltijo iki Vladivostoko. Kai, praėjus kažkiek laiko, Prienų centre atsitiktinai susidūriau su tuomečiu rajono tarybos vykdomojo komiteto pirmininku Vytautu Maruškevičiumi, jis griebė mane į glėbį: „Mekšriūnai, ar tu žinai, kad tos šventės transliavimo metu Prienai buvo paminėti net aštuonis kartus!…“ Daug metų prireikė Prienų rajono valdžiai, kad už tokius nuopelnus Vytautui Pakarskui būtų suteiktas bent Prienų miesto garbės piliečio vardas, kadangi jis nebuvo nei rašytojas, nei klebonas…
Tuo metu ESAG svorio centras iš Prienų po truputį kėlėsi į Pociūnus. Sparčiai augo naujos gamyklos korpusai, seniai nutilo kalbos apie tai, kad galbūt racionaliau būtų pačią gamyklą statyti šalia Prienų, kad lengviau būtų į Pociūnų aerodromą bandymams vežioti tik pagamintus ir suremontuotus sklandytuvus (toli gražu ne kiekvieną dieną), o ne šimtus žmonių (kasdien). V. Pakarsko nuomonė šiuo klausimu buvo nepajudinama, tuo labiau, kad jam labai patiko Lenkijoje matyta sklandytuvų gamykla greta aerodromo. Galbūt įtakos turėjo ir potencialūs darbo drausmės pažeidėjai – geriau, kai miestas ir jo parduotuvės toliau. Jis, kai pagalvoji, žinojo, ką daro. Toli buvau nuo tų įvykių, bet daugybė buvusių didžiulės tiekėjų armijos ar šiaip darbininkų man net daugybę kartų gyrėsi pavogtom iš fabrikėlio gėrybėmis, pradedant šiferiu, cementu, plytom ar net vinimis. Pats pastebėdavau, kad ESAG gavus sunkvežimį skardos, po kokių dviejų mėnesių poros Prienų namų šiferiniai stogai tapdavo spindinčiais skardiniais. O darbininkais jis rūpinosi labai, įsteigė pačioje gamykloje nemokamą odontologinį kabinetą, kad mažiau reikėtų važinėti į polikliniką ir pan. Prienuose pasistatėme 20 butų gyvenamąjį namą, vėliau 100 butų bendrabutį. Jau nekalbu apie anglų kalbos kursus inžinieriams, kompiuterinio raštingumo mokymus ir pan. O įvairių mokslinių, informacinių, referatyvinių žurnalų mano PISTKS prenumeruodavo tiek, kad ne kartą ėjau pasiaiškinti į Prienų rajono partijos komiteto kontrolės skyrių dėl švaistomų tūkstančių rublių. V. Pakarsko siekis gamyklą paversti mokslinio tyrimo institutu buvo daugiau nei akivaizdus. Beje, kad tiems jo siekiams bus nelemta išsipildyti, mūsų vadas nujautė jau minėtos šventės Tušine metu. Mūsų delegacijai, aišku, vadovavau aš, bet Vytautas buvo atskridęs pasidžiaugti mūsų ESAG sėkme, tik jo akyse buvo ne džiaugsmas, o nerimas. Garantuotai jau tuomet žinojo, kas jo laukia vos po dvejų mėnesių.
Mums įdomios aviacinės literatūros lobiai netikėtai atsivėrė Maskvoje. Nekalbu apie Valstybinę mokslinę – techninę biblioteką (turėjau leidimą ten patekti keletui metų), o apie patį TSRS DOSAAF CK. Pasirodo, aviacijos skyrius gaudavo vokiškus žurnalus „Aerokurier“, kurie mums buvo žydra svajone. Ten atsirasdavo vienas kitas, nepatingėjęs nors į paveiksliukus paspoksoti, po to ta kapitalistinė spauda būdavo be gailesčio naikinama. Kai šiuos žurnalus pradėjo perdavinėti mums, džiaugsmas buvo abipusis, kadangi juos, pasirodo, buvo gana sunku sudeginti, toks netikęs buvo tas vokiškas popierius! Nutaikęs laisvesnę dieną, knisdavausi CAHI ir jo filialo Maskvoje bibliotekų archyvuose. Kiek ten radau trofėjinių tarpukario aviacinių žurnalų ir kt. literatūros, kurią gana lengvai pavyko išprašyti! Pakrovėm visą sklandytuvo priekabos dugną. Aišku, atėjus naujiems vadams, visa ta makulatūra, kaip ir didžiulė V. Pakarsko laikais sukaupta biblioteka, buvo palikta likimo valiai. Kiek pinigų už ją gausi? Kas kita supjaustyti ir kaip metalo laužą parduoti unikalią Jono Janušausko sukurtą statinių bandymų laboratoriją, kurios pavydėjo net patys vokiečiai. Beje, suradau ir iš pralaimėjusios Vokietijos pagrobtų grynai su sklandymu susijusių dokumentų, tarp jų – krūvą sklandytuvų avarijų ar net katastrofų tyrimo aktų su užrašu „Geheim!“. Sukroviau tą turtą CAHI filialo rūsyje, bet į Prienus parvežti nesuspėjau. Trūkus karšto vandens vamzdžiui, viskas buvo taip užlieta, kad nors apsiverk…
Rimtesnė proga apsiverkti atsirado netrukus. Nauja gamykla buvo baigta 1985 -aisiais, bet Vytauto joje jau senokai nebuvo. Draugų jis visą laiką turėjo daugybę, bet priešų irgi nestigo. Ir rajono partijos komitete, ir pačioje LTSR SDAALR vadovybėje. Buvo skundikų ir pačioje ESAG. O kilpą jis užsinėrė pats. Esmė ta, kad visasąjunginis DOSAAF ‘as mūsų pagamintą produkciją tik skirstydavo šalies aeroklubams, o kiek mes jų pajėgsim per metus pagaminti, paliko spręsti mums patiems. Na, kad ir dešimtį… Tačiau direktorius nusprendžia, reikia daugiau, mažiausiai dvylikos. Tai ne taip ir paprasta – darbas rankinis, precizinis, dažnai gaunamos nekokybiškos medžiagos (epoksidinės dervos, kietintojas ir pan.). O pagaminti ir realizuoti, t.y. gauti už produkciją pinigus reikia iki Naujųjų, kitaip bus neįvykdytas planas, visiems nuplauks premijos, firmos prestižas ilgam bus sugadintas.
Beje, šis rūpestis buvo įtrauktas į mano „mokslinės“ veiklos sferą. Į Prienus atvažiuodavo laimingųjų klubų atstovai, pasirašydavo priėmimo dokumentus, o kartais pačiam tekdavo ten vykti (pvz., į centrinį Oriolo aeroklubą). Tuomet su paruoštom sąskaitom ir ašaromis akyse (nes tai būdavo per pačias Šv. Kalėdas) skrisdavau Maskvon į TSRS KOP generalinį štabą priduoti tuos popierius, kad jie galėtų pervesti taip laukiamus pinigus. Tai ne tokia lengva užduotis, kadangi iki Naujųjų – tik keletas dienų, orai, kaip taisyklė, Aerofloto lėktuvams ne patys tinkamiausi, žodžiu, rizika neįvykdyti metinio plano didžiulė. V. Pakarskas taip ir nesužinojo, kokiu būdu aš išsprendžiau šią problemą. Paprasčiausiai pasinaudojau gerosiomis rusų tautos savybėmis, užkariavau KOP genštabo vyriausiosios buhalterės Liubos Michailovnos pasitikėjimą. Susidraugavom, kartu nuėjom į Maskvos restoraną „Vilnius“ (Liuba maždaug mano vienmetė, išsiskyrusi su vyru, nes nesusilaukė vaikų). Ji suprato, kad mano nerimas turi rimto pagrindo (be to, mūsų prašomos sumos jai turėjo būti juokingos). Taigi, reikalui esant, aš, dar būdamas Prienuose, jai paskambindavau, padiktuodavau visus reikiamų dokumentų duomenis ir tikslią pinigų sumą, kurią ji nedelsdama pervesdavo į ESAG sąskaitą, o man tereikėdavo bet kokia kaina pasiekti Maskvą. Nei jos, nei gamyklos kolektyvo nė karto nenuvyliau ir net į Prienus visuomet suspėdavau grįžti (su naujametinėmis dovanomis) dar iki Naujųjų… Bėda tik ta, kad ne visi klubų priimti sklandytuvai jau būdavo pagaminti. Tais laikais būdavo įprasta priimti dar neužbaigtus namus ar kitus objektus bei darbus, juk plano įvykdymas buvo šventas reikalas. Mūsų atveju buvo netgi lengviau, kadangi aeroklubams žiemą jokie sklandytuvai visai nereikalingi (kai kurie net neturėjo tinkamų angarų jiems laikyti). Niekas neabejojo, kad, prasidėjus skraidymo sezonui, gaus dar dažais kvepiantį naujutėlaitį LAK-12 „Lietuva“ ir priekabą. Taip ne vienerius metus su tokiu „poslinkiu į pavasarį“ planus sėkmingai įvykdydavome, kol tai kažkam neužkliuvo ir direktorius buvo įskųstas. Už tokį nusikaltimą teismas buvo neišvengiamas.


Tos 1982 metų spalio mėn. 21 – 22 dienos man ir dabar stovi akyse. Buvau teisme tarp grupės gamyklos darbuotojų kaip liudininkas, nors buvau pats tikriausias V.Pakarsko bendrininkas. O jis neturėjo nei advokato, nei kitų užtarėjų („jei esu kaltas, tegul sodina“…). Teismo koridoriuose atsitiktinai sutikau advokatę ir ne bet kokią, o paties tuometinio LTSR teisingumo ministro žmoną Kūrienę (iš kur mes buvome pažįstami, tai jau atskira istorija). Pamačiusi mano surūgusį veidą, ji pati mane užkalbino, o supratusi mūsų padėtį, pati pasisiūlė būti advokate šioje byloje. Be to, dar Prienuose išsiaiškinau, kad V. Pakarsko teisėjo Nikitino žmona – sklandytoja! Deja, išgelbėti mūsų vado jau negalėjo niekas. Nuosprendis – palikti ESAG direktoriaus postą… Po teismo niekas iš bendradarbių nedrįso sėsti į mūsų „Volgą“. Kai porą sankryžų pravažiavom degant raudonam šviesoforo signalui, man taip pat kilo noras išlipti, bet pamačiau, kad jau buvęs mūsų direktorius tų signalų nemato per ašaras. Tikiuosi, buvau vienintelis žmogus pasaulyje, matęs šį geležinį vyrą verkiantį. Tai tęsėsi iki Trakų, kur išgėrėm kavos ir tęsėm savo nelinksmą kelionę į Prienus. Ilgai dvejojau, ar verta aprašinėti tokius dalykus, tačiau guodžia tai, kad jis surado savyje jėgų nepalūžti, užslopino nuoskaudą ir dar beveik 13 metų, kiek jam buvo skirta gyventi, negailėdamas savęs dirbo Lietuvos aviacijos labui. O ką Vytautui reiškė prarasti svarbiausią ir mylimiausią savo gyvenimo kūrinį, baisu net pagalvoti. Kitas jo vietoje būtų pasikoręs tą pačią dieną, bent jau aš tai tikrai…

Vytautas Mekšriūnas

Pradžia: Nr. 44, 2019 – 06 – 12. Tęsinys: Nr. 46, 47… Bus daugiau…

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *