Iškentėta istorija sugrįžta klausimu sau

Liepai baigiantis tradicinėje Balbieriškio seniūnijos vasaros šventėje bus pristatyta knyga „Abipus Peršėkės“, kurioje miestelio ir kaimų žmonės pasakoja apie jų gyventą laikotarpį – XX amžiaus antrąją pusę. Istorijos pasakojimas – žmogaus privilegija, džiaugsmas ir kančia. Tą patiriame kaskart prisilietę prie savo šeimos, savo krašto ir savo valstybės praeities. Ar tikrai mes galėjome taip gyventi, tą patirti ir tiek ištverti?

Nuotraukoje – avių kirpimo talka 1952 m. Aukštojo Balbieriškio kaime. Antras kairėje – fotografas Antanas Bugeris.

Pasakoji vaikams, anūkams, artimiesiems ir prašalaičiams. Visi bėga, skuba, akimis įsispitriję į išmaniuosius įrenginius. Kokia nauda iš priklausomybių patirties: skriaudė vieni, draudė kiti. Dabar to būti negali. Tiesiog negali, be jokių sąlygų.
Ateina metas išsikalbėti, nes laiko limitas kiekvienam skirtas. Vienam daugiau, kitam mažiau.
Daugelis mūsų kaimo istorijos pasakotojų – jau smėlio kalnelyje, dangaus pievose – nelygu kaip kurį prisimename, kokiomis spalvomis piešiame. Ne jie pasirinko gyvenamąjį laikotarpį, kaip ir mus pasirinko laikmetis. Tikėjimo tiesose skaitėme apie avį – taikų, romų gyvūną, tikrą žmogaus metaforą.
Iš pokario į knygos viršelį atkeliavusi nuotrauka nugramzdina į visiškai atitolusius, tarsi su kiekvienu asmeniu nesusijusius prisiminimus, palyginimus, pasvarstymus ir galbūt net nuteisimus. Kas jie – tie žmonės, pozuojantieji tokiai buitiškai ir drauge labai filosofiškai scenai? Kaimo moterys, prieš dvejus metus tapusios kolūkinės baudžiavos dalyvėmis, kerpa avis. Jos tą darbą išmano, juoba gyvūnams jaučia likiminę giminystę. Avis kerpa, nes taip įprasta ūkyje. Žmogus prijaukino šį ramų, nereiklų ir romų gyvūną savo reikmėms, kad jis teiktų rūbą ir maistą. Visas kaimas rengėsi vilnoniais megztiniais, dėvėjo vilnones kojines, avėjo avių vilnos veltinius. Ūkininkų skrandos buvo siuvamos iš avių kailių. Tik pagalvokime, kiek šioje aprangos sistemoje buvo sukurta (šiuolaikiškais terminais) darbo vietų. Moterys kirpo avis, vilną plovė ir džiovino, paskui vyrai prikimštus maišus vilnos vežė karšti į kažkelintą parapiją, Suvalkijoje dažniausiai į Garliavą. Žiemos vakarais ūkininkų trobose dūzgė rateliai, vilnos kuodelius verpė močiutės, mamos ir dukterys, visos lenktyniavo, kurios siūlas bus plonesnis ir tvirtesnis. Nuo ratelių siūlai buvo vyniojami ant lenktuvų į vadinamąsias „tolkas“, vėliau įvairiais būdais balinami arba dažomi, nelygu, kokią paskirtį numatydavo namų šeimininkė. Patys kokybiškiausi siūlai, suvynioti į kamuolius, buvo skiriami lovatiesėms. Audimo staklės būdavo beveik kiekvienoje sodyboje. Kadangi po vienu stogu išsiteko kelios žmonių kartos, susijusios ne tik labai artimais, bet ir kiek tolimesniais giminystės ryšiais, verpėjos, audėjos čiauškėjo gyvosios tautosakos turtais, virves toje pačioje patalpoje vejantiems ar kitus smulkius ūkio darbus atliekantiems vyrams tekdavo atlaikyti moteriško šmaikštumo atakas. Visi laukdavo, kuriam vakarojimo dalyviui pirmajam užsimerks akys. Tada prasidėdavo naujas tautosakos pliūpsnis.
Šiandien tegalime prisiminti, kokia turtinga buvo mūsų senolių kalba, kol jos nepradėjo „tobulinti“ kolūkinė terminija, ypač skelbiama tema apie tautų draugystę. O juk mūsų senoliai ūkininkai avių kailius nešdavo išdirbti totoriui, audiniams ar mezginiams netinkamą vilną supirkdavo po kaimus važinėjantys žydai. Avieną lietuviai taip pat draugiškai dalydavosi su kitataučiais, kuriems religiniai įsitikinimai draudė valgyti sodiečių įprastą kiaulieną.
Kiekvieno ūkininko tvarte buvo avių gardas. Kaimynai, vengdami giminingo gyvūnų veisimo, dalydavosi avino (barono) paslaugomis. Į kažkelintą kaimą buvo žinomi veisliniai avinai. Atsilyginama dažniausiai buvo po kurio laiko ėriuku arba kokia nors ūkiška paslauga, pavyzdžiui, talkinant. Bendruomeniškumas laikytas nenuvertėjančia valiuta. Pasakei žodį – ir šventa. Čigonas gali pameluoti, ne lietuvis.
Laikmečio bangos, atėmusios iš kaimo žmogaus savastį, privertė jį mokytis iš dar Biblijoje minimos avies – klusnios, užtat pamaitinančios ir aprengiančios. Prisiminkime visai netolimą savo tautos kelią. Atėjo vienas atėjūnas, paskui kitas, trečias, galop sugrįžo savi – o avį vis kerpa ir kerpa. Senieji tūkstantmečiai tautų tikėjimai, naujausi, pažangiausi įsitikinimai – visi remiasi tuo pačiu avies principu. Skauda mums dėl to laiko tarpsnio, kai mus kirpo, o mes, saugodami savo egzistenciją, nuolankiai paklusome. Kažkas stebėjo, kaip mes net nemirksėdami atiduotume savo vilną, pasitenkintume svetimu tvartu su apypilnėmis ėdžiomis, savo žinias ir įsitikinimus leistume į bendrą mėsmalę. Mokytojus, ūkininkus, kitą nuomonę turinčiuosius vežė į šaltus kraštus, vėliau kaimą, vis dar puoselėjantį savarankišką mintį ir veikimą, išvagojo melioracijos grioviai, šiandien atsigręžę ne tik totaline sausra gamtoje, bet ir žmonių įsitikinimuose. Aure – mes žinome savo nelaimių ir nesėkmių priežastį. Sovietinė mokykla mus ugdė: kas gera – atnešta, kas bloga – tėvų ir senelių. Dabar mes kyburiuojame ant savo pačių praeities. Tolimos ir artimos. Ir tos avys, ir jų kir-pėjos, ir proceso valdytojai bei stebėtojai – jie savi. Ten mūsų įsitikinimų šaknys, likimų ištakos. Juos neatsiklaususi istorija įmetė į svetimą kiemą, kuriame suvarytos iš kitų atimtos avys. Kolūkietės, brigadininkas, fotografas – kažin, ar jie laimingi vyksmo stebėtojos, svetima tapusios savo kieme, akimis. Senyva moteris glėbyje spaudžia vaiką, greičiausiai, anūką. Jos žvilgsnyje nėra nerimo, nevilties, netgi nuoskaudos, kuri jai akivaizdžiai daroma. Ji tikinti maldose dažnai kartojamu biblinio avinėlio išganymu. Kas dabar jos kieme vyksta – privalėjo įvykti. Nukirpusios avis moterys užkąs, ką turėjo įsidėjusios iš namų, paskui sės į brigadininko važnyčiojamą dviem arkliais kinkytą ilgabrikį. Visą kelią jos dainuos, ką ten dainuos – plėšys balsus per sunkiai dalgiais nupeštas ražienas. Kai negali sau prisipažinti, kokį darbą padarei, geriausia sąžinę nuraminti visai paprastų, pasikartojančių žodžių dvibalse daina. Viena veda, kitos „turavoja“. Brigadininkas laiko rankose vadeles ir tyli. Jis žino, kokiu tikslu į ūkininko kiemą buvo užsukęs nekviestas fotografas. Netoli miškas, sutemus iš jo ateis prašyti duonos. Visi avių kirpimo talkos dalyviai žino tą paslaptį, bet moterys užsiėmusios pateisinama veikla. Fotografas regimai vengia akių kontakto. Ir istorija linkusi tą užmiršti, nes ji mūsų. Tik avys šiandien kitokios, ir kirpėjai kitaip save vadina.

Justinas ADOMAITIS

Rubrikoje Mūsų kraštas. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *