Liutauras Degėsys neblogai pažįstamas Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos lankytojams – čia vieši jau nebe pirmą kartą. Šįsyk jis – Lietuvos kultūros tarybos remiamo projekto „Gurmanų restoranas. Dienos pietūs: šviežia knyga 17.00“ svečias.
Filosofas ir poetas – taip dažniausiai lakoniškai apibūdinamas ir pristatomas L. Degėsys. Išsamumo dėlei reikėtų pridurti, kad yra humanitarinių mokslų daktaras, ilgametis Vilniaus pedagoginio universiteto Filosofijos katedros docentas, poezijos vaikams ir suaugusiems, esė knygų, mokslinių straipsnių ir „Etikos“ vadovėlių autorius ir bendraautorius. Svečias taip pat stažavęsis ir dėstęs užsienio (Čekijos, Vengrijos, Švedijos, JAV ir kt.) universitetuose, o 2008 metais buvo išrinktas vienu iš 10 geriausių Lietuvos dėstytojų. Dabar gi aktyviai reiškiasi ir publikuojasi įvairiose medijose.
Turint omeny tokį platų veiklos spektrą ir geografiją, nesunku pastebėti, kad L. Degėsys skaitytojų yra mėgstamas ir populiarus. Ir šį kartą Prienuose susirinko vertinantys jo elegantišką ir subtilią poeziją, juolab girdimą iš paties autoriaus lūpų. Apsistota ir ties pernai metais išleista, autoriui būdingu lengvu šmaikščiu stiliumi parašyta esė knyga „Apatiniai gyvenimo drabužiai“, kurią kai kas jau spėjo perskaityti. Be to, prieniškiai pirmieji išgirdo ir dabar rašomo būsimo romano ištraukas; jam pavadinimo autorius sakosi dar nesugalvojęs. Dar jis rašąs libretą istorinei operai.
Ir klausantis autoriaus poezijos bei prozos tekstų, ir apskritai stebint jo bendravimo su publika manierą, nejučia ateina suvokimas, kad L. Degėsiui ganėtinai svarbi estetika ir bendras renginio paveikslas – renginys kaip meno kūrinys.
„Tik daug skaitydamas gali išmokti rašyti. Skaitydamas gali pradėti geriau save pažinti. Dar geresnis būdas save pažinti yra kalbėjimas“, – sako svečias. Prienuose jis noriai kalbėjosi su lankytojais: pastariesiems rūpėjo, kokie rašytojai savo laiku jam darę įspūdį, kaip jis matąs šiuolaikinės lietuvių literatūros lauką, kokius meno stilius mėgsta ir pan. Kad grįžtamasis ryšys jam yra svarbus, rašytojas ne kartą minėjęs savo pasisakymuose. Jis mėgsta susitikimus ir diskusijas su skaitytojais, kaip ir dialogus socialiniuose tinkluose.
Tad įsigiję rašytojo knygų ir gavę autografus, lankytojai skirstėsi tikėdamiesi sulaukti naujų kūrinių, naujų knygų. Beje, apie knygą apskritai rašytojas yra šitaip pasakęs: „Manau, kad knyga yra būdas susitikti su kitais žmonėmis. Bent jau su knygos autoriumi – tai tikrai. Pareini su knyga namo ir tarytum parsivedi rašytoją, su kuriuo gali vakare pasikalbėti.“
Marytė Žaromskienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“