Prisiminimai apie darbą su Vytautu Pakarsku

Vytautas Pakarskas gyveno idėjomis ir jų įgyvendinimu.

Laikas spaudė, svarbiausias mūsų tikslas buvo sudalyvauti XV pasaulio sklandymo čempionate Rayskaloje, Suomijoje. Nepaisant visko, mums pavyko: 1976 – 05 – 12 buvo apskraidintas čempionatinis sklandytuvas LAK – 9 „Lietuva“, gana sėkmingai pasirodęs tame čempionate bei sulaukęs nemažai dėmesio. Tais metais ESAG įvyko nemaža esminių permainų. Dar sausio mėnesį direktorius priėmė teisingą, nors daugeliui mūsų ir nepatikusį sprendimą, atsisakyti tradicinio sklandytuvų žymėjimo pagal jų konstruktorių inicialus (BK, BRO ir t.t.). Jo nuomone, firma savo gaminius turi žymėti bendru, tik jai priklausančiu būdu. Jis siūlė LA, t.y. „Lietuvos aviacija“, bet čia jau paėmė viršų mano nuomonė: juk taip buvo žymimi rusiški konstruktoriaus Lavočkino naikintuvai, jau geriau LAK, t.y. Lietuviška Aviacinė Konstrukcija. Be to, šitaip sutrumpintai vadinosi daug Lietuvos sportinei aviacijai nusipelnęs, dar 1927 m. įkurtas Lietuvos aeroklubas, o juk mes, nebūkime kuklūs, tampame kaip ir LAK darbų tęsėjai. Prieš tokį svarų argumentą V. Pakarskas buvo bejėgis, nors paprastai jo nuomonė būdavo neginčijama. Gal tik graužėsi, kad ne pats tai sugalvojo… 1976 – 01 – 22 ESAG mokslinėje – techninėje taryboje šis variantas ir buvo patvirtintas. Kas tuomet galėjo pagalvoti, kad jau po 23 metų (1989.03.18d.) Lietuvos aeroklubas bus atkurtas! Tačiau konfliktų dėl to žymėjimo, atrodo, nekilo.
Tais 1976 metais įvairių įvykių buvo daug: sausio 30 d. suktuko metu nulėkė kabinos gaubtas, gerai, kad viskas baigėsi laimingai. Balandžio 6 d. skaičiau pranešimą TSRS DOSAAF Mokslinėje – techninėje taryboje, kuriai pirmininkavo pats A.I.Pokryškinas. Gegužės 10 d. net trys ESAG eksponatai iškeliavo į Maskvą, į Visasąjunginę liaudies ūkio pasiekimų parodą, o rugsėjo 8 -ąją buvo paleista pirmoji, nors ir primityvi ESM „Nairi 3“, gauta dovanų iš vienos „pašto dėžutės“. Oho, tam technikos stebuklui parvežti teko pasiųsti net tris sunkvežimius, be to, pastatyti atskirą pastatą jai patalpinti.
Tuo metu sklandytuvų gamyboje subrendo tikra revoliucija. Atsirado anglies pluoštas, iš kurio pagaminti sparnų lonžeronai buvo žymiai lengvesni ir stipresni už stikloplastinius. Tačiau jiems iškepti reikėjo ypatingos įrangos – autoklavo, su keliais šimtais laipsnių ir keletu atmosferų slėgio. Tokį daiktą radome Ukrainoje, O. K. Antonovo firmoje, kukliai pavadintoje Kijevo mechaninė gamykla. Man ir birštoniškiui Stasiui Martusevičiui buvo patikėta istorinė užduotis – pagaminti tas vos ne 11 metrų ilgio anglies pluošto juostas. Patys ukrainiečiai sakė ilgesnių nei 3 – 4 metrų detalių nebuvo iškepę. Apgyvendino mus firmos bendrabutyje, nes tam darbui reikėjo bent dviejų savaičių. Dirbdavome naktimis, kai atsilaisvindavo visa reikalinga įranga, po to prisiuostę visokių kenksmingų kvapų, nusipirkdavom tris butelaičius ir eidavom laukti rytdienos. Stasys labai gerai žaidė šachmatais, gaudavau į kailį, bet kai atkimšdavom tręčią butelį, viršų jau imdavau aš. Čia kalta praktika su pulkininkais ir generolais – ką pirtelėse sutardavom, aš rytais jau turėdavau popieriuje. Mūsų su Stasiu darbas nenuėjo veltui, Jono laboratorijoje pasitvirtino visos laukiamos lonžeronų charakteristikos ir mūsų ateitis tapo garantuota. Teliko nuvykti į Aviacijos pramonės ministeriją užsisakyti tą didžiulę „keptuvę“. Pasisekė, tuo užsiėmė toks šaunus vyrukas, turintis gerą jumoro jausmą, o su tokiais susitarti man visuomet pavykdavo. Įsivaizduokit, savo kabinete jis pasikabinęs nemažą plakatą vokiečių kalba „Mano darbas yra toks slaptas, kad dažniausiai aš net nenutuokiu, ką dirbu“. Gruodžio 1 – 2 dienomis Kijevo aviacijos įmonėse jau derinau autoklavo ir įmirkymo mašinų klausimus (gavau jų brėžinius).
Beje, tą vasarą pagaliau gavau ir pirmąsias atostogas ESAG, nes po pusmetį trukusio beprotiško darbo (juk nuo mano apsukrumo praktiškai priklausė, ar laiku gausime visas reikiamas išvadas iki minėto čempionato pradžios), jaučiausi gerokai kuoktelėjęs… Tuo tarpu V. Pakarskui tas amžinas lėkimas, begalybės klausimų sprendimas vienu metu, buvo įprastas dalykas. Gamyklos rūpesčių jam net neužteko, jis sudalyvaudavo visuose svarbiausiuose respublikiniuose renginiuose. Štai liepos 17 dieną skridom į Kyviškes uždarinėt aukštojo pilotažo Dariaus ir Girėno taurės varžybų, arba, pavyzdžiui, gruodžio 26 d. vėlų vakarą buvome pas legendinį Lietuvos aviatorių Viktorą Ašmenską, turėdami tikslą jį prikalbinti tapti Lietuvos aviacijos sporto federacijos sekretoriumi ir t.t. Visi Lietuvos aviatoriai V.Pakarsko dėka jausdavosi kaip viena šeima ir švenčių metu, ir atsitikus nelaimei. Nors kartais man atrodė, kad esu visur tampomas kartu dar ir dėl to, kad kuo mažiau turėčiau laisvo laiko ir nenuklysčiau pas paneles ar pan. Mat mano draugai ir kiti bendradarbiai vienas po kito kėlė vestuves, kadangi tokiems „svajonių jaunikiams“, kokie suvažiavo į Prienus, susirasti antrą pusę buvo vienas juokas.
Aš tam jokių galimybių neturėjau, dar blogiau – šefas pateikė tikrą siurprizą: 1977 m. balandį sugalvojo mane padaryti savo pavaduotoju mokslo reikalams! Neilgai spardęsis, 21 dieną daviau sutikimą, kadangi logika tame buvo gana didelė. Mano darbe ESAG praktiškai niekas neturėjo pasikeisti, o štai tose įstaigose, kuriose jau buvau dažnas svečias, o ypač tose, kuriose dar reikėjo praminti kelius, aukštos pareigos buvo didžiulis privalumas. V. Pakarskas puikiai žinojo, ką daro, taigi tapau vieninteliu ir nepakartojamu jo pavaduotoju, gal tiksliau padėjėju, visiems iškylantiems klausimams spręsti. Beje, mokslas toje veikloje buvo bene paskutinėje vietoje. Tiksliau – tai buvo lakstymas iš vienos vietos į kitą. Jei išvardinčiau visas tas karines ir civilines įstaigas, mano rašinėlis taptų geru puslapiu ilgesnis.
Bus daugiau

Vytautas Mekšriūnas