„Mes mylime dalintis…“

– Kiekviena pėda čia mano įminta, kiekvienas medis – išlaipiotas. Štai tam Vilniaraistyje stebėdavau pelėdžiukus. O raisto pavadinimas kilęs nuo to, kad samanos kaip vilnos buvo. Jas veždavo panaudoti statyboms į Jiezną, – taip nesustodamas, kol važiuojame į Nibrius pas naujakurius Ramintą ir Kęstutį Zaicevičius, Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius pasakoja apie tas vietas, kurias pravažiuojame. Tad tikrai tokią kelionę, ypač šiemet, kai minime vietovardžių metus, galima pavadinti edukacine.

Raminta ir Kęstutis gyvenimą kuria Nibriuose.

Pravažiuojame Apušoto, Šilinių kaimus. Štai ir Martinonių dvaro palivarkas. Prasideda regioninis parkas nuo Gylio kalno, kur Daukantų kaimo rodyklė. O Gylio kalnas taip vadinamas, kad Bernatonis turėjo Gylių pravardę. Mat Bernatonių tam krašte buvo tiek daug, kad ir vadino Bernatonynu. Kiek toliau pas Burbulius buvo pradinė mokykla. Pasukame pro Jiezno Pacų dvaroTerezentalio palivarką, kur Broniaus Palionio name galima rasti ir išlikusį seną rūsį su skliautais.
Jiezno seniūnijoje yra septynerios veikiančios kapinės, trejos – neveikiančios. Štai ir Nibrių kaimo tvarkingos kapinaitės, kuriose Amžinojo poilsio atgulę keturi iš šešių Nibrių savanorių. Seniūnas rodo ir Raguvos kranto aukštumą, kurios išsikišimas panašus į kiaulės nibrę. Sako, kad nuo to kilęs ir Nibrių kaimo pavadinimas.
– Kai mes buvom vaikai, užlipdavom ant piliakalnio ir stebėdavom lėktuvus Pociūnuose, – primindamas apie atsiveriančius nuostabaus grožio tolius, sako kelionės vadovu tapęs A. Bartusevičius.
Nemuno pakrante Nibrių gyvenvietė tęsiasi apie tris kilometrus. Štai ir privažiavome mūsų žadėtus aplankyti puikius jaunus žmones Ramintą ir Kęstutį Zaicevičius, nepabūgusius

Antanas ir Algis Bartusevičiai prie prosenelio iškasto ir akmenimis išgrįsto šulinio.

prieš dvejus metus čia įsigyti gerokai apleistos sodybos. Pasitikę Raminta ir Kęstutis vaišina gira, o mūsų akys krypsta ten, kur ganosi žirgai, kur įsikūrę šunys haskiai.
– Gyvenome Kaune. Ant žirgo jodinėju nuo 16 metų. Lankiau Marvelės žirgyną, tik manęs tėvai neleido, nes manė, kad tai – berniukiškas sportas. Bet pati taupydavau, jei nukrisdavau – niekam nesakydavau, kad galėčiau lankyti, – apie savo meilę ir pomėgį žirgams pasakoja Raminta.
– Jau Kaune laikiau šešis haskius, su kuriais dalyvaudavau varžybose Latvijoje, Rusijoje, Lenkijoje. Tai – sudėtingas sportas, susidedantis iš įvairių disciplinų: kai haskis bėga su žmogumi, haskis ir dviratis, du haskiai ir paspirtukas, keturi haskiai arba šeši su specialiu vežimaičiu. Vasarą mano bendražygiams – poilsis, nes varžybos vyksta tik šaltuoju metų laiku, – sako Kęstutis, džiaugdamasis, kaip susipažinęs su Raminta, jie vienas kitą papildė.

Edukacinėje kelionėje panemuniais dalyvavo ir seniūno pavaduotoja Asta Lukšaitė, ir Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Dalia Vertinskienė.

Atsirado ir energijos ieškoti sodybos. Šiuo metu jiedu laukia kūdikio. Ir tai bus stebuklas, naujas gyventojas, mažas žmogutis Jurgis ar Elena, gimęs Nibrių žemėje ant Nemuno kranto…
Raminta dirba Globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo specialiste, Kęstutis, baigęs aukštuosius sociologijos mokslus, pats pastatė puikų namelį greta senojo. Turėdami savanorystės ir organizacinio darbo patirties Raminta ir Kęstutis dabar organizuoja pusdienio stovyklėles, beje, nemokamas, įvaikintiems ir globajamiems vaikams. O, kad arkliai patys save išlaikytų, veda ir edukacijas. Jų kieme jau buvo ir mergvakaris, patys savo vestuves šventė taip pat čia, sodyboje, tad svečiai turėjo galimybę pasėdėti ant šieno „kitkų“, laisvai pašvęsti laisvoje aplinkoje. Tiesiog gamtoje, kur gyvena didelė graži šeima: asilas, asilytė, trejų metų kumelė Sima, pirkta iš ūkininko, Kurpė – iš Rumšiškių muziejaus aukciono būdu nupirkta, ponytė Saulė, kuriai aštuoneri metai. Ji labai mylima vaikų, nes galima supinti daug kasyčių, čia ir du jauni jaunikliai. Luknės vardą vienai jų davė Jiezno gimnazijos vaikai. Keturi žirgai ganosi minėto Nibrės iškyšulio link. „Nusprendėm ir bričkutę įsigyti, dar neturim žirgo, kuris temptų, bet bus daug įdomių kelionių ateityje. Kai sumanėm įsigyti Lietuvos sunkųjį žirgą, nuvykę pamatėm, kokie „berniukai“ keliauja „į mėsą. Tai mes du ėmėm. Rudenį, kai jiems bus pusė metukų, čia atkeliaus du Lietuvos sunkieji, kurie suaugę sveria iki 700 kilogramų, yra labai ramūs, lėti, moka viską, ką ir paprasti arkliai“, – vienas per kitą apie savo planus pasakoja sodybos šeimininkai.
Raminta sako, jog renka iš pažįstamų komandą, kad išgelbėtų dar vieną sveiką, jauną arkliuką, kad jis tik nepatektų mėsai. Jau surado jam namus pas vieną dirbusį žmogų Rumšiškių muziejuje.
– Dvejopi jausmai apima žiūrint į bandą. Niekam jų nereikia, į turizmą neina – ir už tai ačiū“, – kalbėdamas apie sunkiųjų veislės arklių gyvenimą sako Kęstutis, dar pridurdamas, kad negali gyvulio išduot, nes pažįsta kiekvieną individualiai.

Vienas iš gilių Pelekonių kaimo šulinių.

Tiesiog negali atsistebėti, kiek daug Zaicevičiai žino apie žirgus. Pasirodo, jauną žirgą išmokyti trunka apie du mėnesius, o kol jam sueina treji metai, galima mokyti paklusnumo, lengvai treniruoti. Suaugusiu žirgas tampa, kai jam sukanka šešeri metai. Jo amžiaus vidurkis 20 – 30 metų, rekordininkų amžius siekia 60 metų.
– Buvau pirmas žmogus, kuris atsisėdo ant Estrelos (Čipsas pravarde), – rodo savo numylėtinę Raminta. – Tai sportinis žirgas iš Marvelės prieš dešimt metų įsigytas. Sportininke būti negalėjo, nes šlubavo, todėl ir atkeliavo pas mus. Jai patinka žmonės, yra šokusi per 1 m 30 cm kliūtį.
Užklausti, kodėl pasirinko būtent šią sodybą iš kelių apžiūrėtų, jie tikino, kad iš karto vienu metu abu pajutę, jog būtent ją reikia pirkti. Nebuvo elektros, tvartas apaugęs vijokliais, po brūzgynais vos šulinį surado, tačiau niekas vienas kitą mylinčių žmonių negąsdino. Sako, kad žoliapjovė lūžo kokius penkis kartus, kol šienavo. Nuo kalno užliejo ir upė, reikėjo daryti drenažą, lauko „namelį“, bet, pasak šeimininkų, tai – tik buitis, kuri sutvarkoma pamažu. Niekados neįsivaizdavę, kad turės tiek arklių, jie dabar džiaugiasi išsinuomavę žemės su gerom pievom, o ir sausra Nemuno slėnyje mažiau baisi.

Sodyboje jau vyko ir besilaukiančių mamyčių susitikimas, į kurį atvyko būsimos mamos iš Druskininkų, Klaipėdos. Nors ir buvusios iki to laiko visai nepažįstamos, jos puikiai leido laiką, susidraugavo. O atvykę draugai iš Danijos, kai Raminta atsiprašė, jog daug dilgėlių, sakė, kad jiems gera jas pamatyti ir išgirsti seniai girdėtą žiogų muziką. Užsienyje tokios vietos labai vertinamos.
– Labai mylime dalintis“, – savo gyvenimą čia, Nibriuose, trumpu sakiniu apibūdina Raminta ir Kęstutis, kviesdami dar pabendrauti su Lukne, Maugliu, Juodžiu, Estela, Latve, Saule, Lochnesa 2 -ąja.
Jie kviečia ir laukia visų, mylinčių arklio akis, tikrą gamtą. Facebook ieškokite ir rašykite „Nibrių žirgynėlis“.
O edukacinis pusdienis apie vietovardžius tęsiasi toliau važiuojant Pelekonių link, labai seno kaimo, kurio pavadinimas kilęs nuo pelekų, nes senovėje dauguma čia vertėsi žvejyba. Pelekonyse, kaip ir vėl pasakoja seniūnas, rasta ir šiaurės elnių kaulų. Prieš 15 tūkst. metų čia jau buvo gyvenvietė, kurioje gyveno medžiotojai ir žvejai. Pelekonyse stūkso keturi piliakalniai. Viekšnia iš Dukurnonių į Nemuną įteka ties 4 -tuoju piliakalniu. Pervažiuojam Jieznelę – ir vėl Daukantuose. O štai ir Pelekonys. Kiemavietė. Važiuojame keliu, nuo kurio matosi buvusi garsi Pelekonių mokykla, kurią baigusieji geru žodžiu mini buvusį mokytoją Joną Ardaravičių, mokiusį mylėti gamtą. Algis Bartusevičius pamena, kaip mokytojas skatino puoselėti žuvavietes, nerštavietes.
– Čia proseneliai mano gyveno“, – rodo vietą, dar primindamas, kad kaimas garsėja labai giliais akmeniniais šuliniais.
Štai ir daug kūrinių parašiusio Petro Žemkausko sodyba. Pelekonių istoriją „rašo“ ir kaimo kapinaitės. O istorija negali būti garsi be išeivijos lietuvio profesoriaus, kalbininko Antano Klimo, kurio tėviškę pravažiuojame. Čia rudenį vyks seniūnijos organizuojamas didelis renginys, sukviesiantis draugėn daug svečių, lietuvių kalbos ir savo krašto istorijos puoselėtojų, kraštiečių.
– Toj vietoj aš gimiau, – sako Algis ir pakviečia į dar vieną savotišką edukaciją, kuri ateityje, matyt, virs ir mažam, ir dideliam įdomia erdve.
Kol kas tegu lieka tai paslaptis. Bet manau, kad čia atvykusieji galės daugiau išgirsti apie Antaną Klimą bei jo veiklą JAV, taip pat daugiau sužinoti, kaip ir iš ko gamino maistą kadaise čia gyvenę žmonės, turėsite progos geriau pažinti šio krašto tradicijas, papročius.
Kaip tik šioje vietoje paskutinį vingį daro Nemunas. Čia akimirkai drauge prie prosenelio Aleksandro ir dieduko Jono išmūryto šulinio stabtelėjo įsiamžinti broliai Antanas ir Algis Bartusevičiai. O kiek jiedu dar to kaimo istorijų savo širdies skrynelėse talpina. Jau vien ko verti prisiminimai apie Molkasą – Aukštuosius Pelekonis. Vietovė taip pavadinta dėl to, kad joje yra tikro molio atodanga. Paukščių kaimas, sako, tarybiniais laikais nunyko, bet pasižvalgyti nuo Paukščių kalno, dar vadinamo Bobos kalnu, galima. Mediniškių kaime galima surasti senąją pušį, o Musninkų kaime užlipti ant „bebro uodegos“, – taip vadinama dalis dirbamos žemės, kuri žiūrint iš viršaus atrodo kaip bebro uodega.
Dar daug liko nesužinota apie šiuose panemunių kaimuose gyvenusius žmones, jų pravardžių kilmę, apie Jiezno kolonijų kaimo istoriją ir kitas įdomias seniūnijos vietas. Vietas, kurias renkasi ir jauni žmonės, norintys čia atkurti gyvenimą bei padaryti jį įdomų kitiems.
Pusdienio pažinčiai su šiuo panemunių kraštu buvo tikrai per mažai…
Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *