„Versmenės“ šventėse žiūrovų nebūna

Kas yra šventė? Ar per šventę būtina linksmintis? Kiekvienas, ko gero, turi savo supratimą ir paaiškinimą. Bet svarbiausia – šventė turi sukelti teigiamų išgyvenimų, sužadinti gerą nuotaiką, leisti pasireikšti kiekvienam dalyviui. Šventei turi būti priežastis.

 

 

 

Tokia priežastimi klubo nariams jau ne pirmus metus yra Sekminės. Rytas – dvasinei ramybei bažnyčioje, po pietų – vaišės ir linksmybės. Taip visada buvo, nė viena lietuviška šventė be vaišių neapsieidavo. Šventės, minimos metų metus, yra atėjusios iš ankstesnių laikų. Papročiai ir tradicijos keičiasi, kai kurios nunyksta, bet žinojimas, kuo gyveno mūsų protėviai, žmogų daro brandesnį, stovintį ant tvirtesnio pagrindo.
Pirmiausia šventės dalyviai pagarbino vandenį. Įeinant pro berželių šakomis išpuoštus Sekminių vartus, reikėjo apsiprausti tyru vandeniu. Vanduo – tai gyvybės pradžių pradžia. Anot etnologų, beveik kiekvienoje liaudies dainoje teka upės, upeliai, mirga jūros marios. Visose apeigose ir švenčių papročiuose vanduo būdavo pagerbiamas ir įprasminamas kaip šventa galia ir svarbi apsivalymo priemonė. 
Ugnies garbinimas taip pat siekia seniausius laikus. Prie mažyčio lauželio šventės dalyviai prisiminė senovės lietuvių papročius. Visoje Lietuvoje ugnis buvo laikoma šventa. Ir elgtis su ja reikėdavo gražiai – sukaupti anglis, gesinti tik su šaltu ir švariu vandeniu, neįžeisti, nespjaudyti, nemindžioti. Ugnis švarina, gydo. Paaukojo versmeniečiai ugniai velykinį margutį, Žolinės puokštelę, druskos žiupsnelį. Kas norėjo sveikatą pastiprinti, septynis kartus per laužą peršoko. „Tu, Amžina Ugnie, būk maloni, tu išklausyk manęs nakties tamsoj“, – rašė Vydūnas.
Po apeiginių ritualų pereita prie žemiškesnių dalykų. Šiemet šventės tema buvo „Sekminės prijuostės kišenėje“. Tad moterys atėjo pasirišusios puošniausias, šventines prijuostes. Kas ta prijuostė, kokia jos paskirtis buvo anksčiau? Gražina papasakojo, kad prijuostė turėjo ne tik praktinį pritaikymą, bet ir kultūrinę prasmę. Itin saugomos visą gyvenimą, prijuostės buvo perduodamos iš kartos į kartą kaip relikvinis drabužis, kurį kartais nešiodavusios net keturios moterų kartos. Išeigines prijuostes moterys dėvėjo kaip svarbią tradicinio liaudies kostiumo dalį. Tai buvo moteriai privalomas drabužis. Siuvinėtos, austos, siūtos, spalvotos – lietuvės niekada nestokojo išmoningumo ir prijuosčių turėdavo įvairiausioms progoms. Moterys nešiodavo puošnesnes per šventes, o kasdienai pasisiūdavo paprastesnes. Lietuvių ji vadinama ne tik prijuoste, prikyšte, bet ir skoliniais iš kitų kalbų – kvartuku, kvartūgu, žiurstu. Kiekviena prikyštė – tarsi moters paslapčių saugotoja, galinti papasakoti ne vieną istoriją. Pati Gražina buvo užsijuosusi močiutės išeiginę, siuvinėtą prijuostę – jai daugiau kaip šimtas metų.
Sekminių vaišėse gausu pieniškų patiekalų, nes karvėms – šeimos maitintojoms būdavo parodoma daug pagarbos, o piemenėliams atsidėkojama sūriu, kiaušiniais, lašiniais, duona. Tad jiems belikdavo pievelėje susikurti laužą ir kepti pautienę (kiaušinienę). O šventėje Laimutės ir Stasės iškeptą kiaušinienę visi ragavo ir gyrė. Ir dar balto sūrio kando, prieš tai pasiklausę Aldonos pasakojimo apie visas geras jo savybes. Beliko užsigerti Zitos rauginta gira, dar paragaujant Birutės kepto ragaišio su septyniais įkeptais kiaušiniais.
Sekminių šventėje buvo žaidimų, dainų, ratelių, mįslių minimo. Apžiūrėtos, apčiupinėtos visos prijuostės, o įdomiausios, gražiausios, seniausios apdovanotos Birutės iškeptomis ir dailiai įpakuotomis bandelėmis.
Šventei reikia jaukios ir malonios aplinkos, gero pasiruošimo, svečių aktyvumo ir įsitraukimo. Viską puikiai suruošė Birutė ir Gražina, netrūko joms ir padėjėjų. Jaukumą ir atgaivą teikė žalių pušų pavėsis, nuo Nemuno pukšnojantis vėjelis. Gera nuotaika pasirūpino kiekvienas šventės dalyvis pats.
Dainora Šaltienė

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *