Valdininkai suka galvas: ką daryti mokykloms, kurioms buvusi švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė liepė mokyti vaikus ligi birželio pabaigos, o jau 2019 m.birželio pirmoje pusėje oro temperatūra dienos metu laikėsi aplink 35 laipsnius Celsijaus. Diskusija visuomenėje, posėdžiauja jau naujo ministro su žmogišku veidu – Algirdo Monkevičiaus vadovaujami ministerijos valdininkai: kokią instrukciją parašyti, kaip mokyklų administraciją darsyk pastatyti prie sienos ir vėliau kontroliuoti, kaip naujos instrukcijos yra įgyvendinamos. Juk jeigu nesukursi naujos instrukcijos, nepatikrinsi, kaip ji yra įgyvendinama – galima sakyti, viso biurokratinio darbo prasmė eis velniop.
Kažkada senokai jau esu rašęs, kad tyrimai Vakarų šalyse parodė: tik trečdalis vykdomosios valdžios institucijose (ministerijose) sukurtų teisinių normų, įstatymų projektų, reikalavimų beigi direktyvų yra skirtos palengvinti žmonių gyvenimą. Du trečdaliai tik tam, kad pateisintų tų institucijų biurokratų buvimą bei jų interesus kontroliuoti, drausti, leisti, reglamentuoti ir kasmet savo buvimui „išsimušti“ esą reikalingas lėšas iš valstybės biudžeto.
Ką gali sugalvoti ŠMM biurokratai? Kad orams įšilus ligi 35 laipsnių mokyklose dirbti galima? Arba galima dirbti ne mokyklų patalpose? Arba organizuoti mokiniams įvairias ekskursijas (tarsi ekskursijose temperatūra yra žemesnė)? O gal, kaip kai kuriose mokyklose mokymo procesas turi būti organizuojamas mokyklų rūsiuose, kur įrengtos rūbinės, arba vieliniais tinklais apjuostos civilinės saugos reikmėms įrengtos, slėptuvėms tinkamos patalpos? Tiesa, dar galima surengti ilgai trunkančią visuomenės diskusiją aštriu klausimu, tiesiog, kol oro temperatūra šiek tiek nukris ir nesieks atogražų vidurkio lygio. Problema išnyks pati savaime.
Kaip personažas, laisvu nuo pagrindinių darbų laikas nuo laiko mokytojaujantis, drįstu pranešti, kad Lietuvoje gyvena ne tik trys milijonai krepšinio ekspertų, tačiau ne mažiau ir švietimo specialistų. Visi žino, kaip mokyti, ką mokyti, kiek mokyti ir kur bei kokiomis sąlygomis mokyti. Kitaip tariant, sunku būtų surasti dar vieną gyvenimo sritį, kuri būtų taip griežtai reglamentuojama, kaip švietimas. Tačiau skirtingai nuo kitų sričių nei 1988-1990 -ųjų Sąjūdis dėl to kaltas nei tuomet įžymi prof. Meilės Lukšienės „Tautinės mokyklos koncepcija“, kuria savo veikloje rėmėsi praėjusio amžiaus pabaigos atgimimo tėvai. Didžioji mūsų problema buvo ir tebėra ta, kad Lietuva turėjo jau kelias dešimtis švietimo sistemos tėvų – ministrų, tačiau visi jie be išimties siekė įsprausti mokyklą į savo supratimo rėmus. Taip pat sugalvos ir – kaip ir ką į kokius rėmus įsprausti, jeigu oficialiai mokymo procesas ligi birželio pabaigos mokyklose tebevyksta, tačiau lauke ir viduj – temperatūra per trisdešimt.
Norisi rašyti – „kur kas buvo mažiau tų“, tačiau iš tikrųjų tokių išvis ŠMM poste kaip ir nebuvo, kurie būtų atpalaidavę mokyklą nuo reglamentų, reikalavimų, tuščių normų, parodę pasitikėjimą ja, jos administratoriais, joje dirbančiais mokytojais ir specialistais… Taip pat ir tuo klausimu, ką daryti, kada mokyklose temperatūra tampa tropinė.
Kodėl ŠMM biurokratams ir visiems švietimo sistemos ekspertams Lietuvoje atrodo, kad jie vieni žino, kuriuo keliu eiti yra teisinga? Kodėl nepasitiki nei mokyklų direktoriais, nei mokytojais, nei pagaliau sveikatos specialistais?
Atsakymą jau rašiau antrojoje šio teksto pastraipoje. Todėl, kad valdininko – biurokrato buvimo šiame pasaulyje (šioje sferoje) buvimas tada netektų prasmės. Kaip ir trijų milijonų „švietimo specialistų“ nuomonė.
Pabrėžiu, kalbame net ne apie mokymo procesą, švietimo programas ar mokytojų kompetenciją. Dar viena didi problema yra ta, kad trys milijonai „švietimo specialistų“ yra linkę mokyklai deleguoti atsakomybę ne tik už savo atžalų asmenybės formavimą, moralės pamatų rentimą, bet ir daug kitų šalutinių funkcijų. Jeigu tiksliai prisimenu, vienas mokslo metų pratęsimo mokyklose argumentų buvo tas, kad tėvai neturi galimybių tris ilgus vasaros mėnesius savo vaikų prižiūrėti, taigi prisiimti už juos atsakomybę. Deleguoti atsakomybę, o ne prisiimti pačiam yra sovietiškai gudru.
Drąsus ir mūsų istorijon įeisiantis ŠM ministras bus tas, kuris griežtai atribos tikrąsias mokyklos atsakomybes nuo rudimentinių visuomenės iliuzijų. Jis nebus populiarus, tačiau tokie jo darbai sulauks pagarbos ir supratimo, kaip dabar mėgiama sakyti, ilguoju ateities laikotarpiu. Nes tik atsiribojusioje nuo liguistų lūkesčių mokykloje bus galima civilizuotai kalbėti apie mokymą, švietimą ir asmenybės lavinimą.
Rytas Staselis
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“