Birželio 7 -ąją Prienų globos namų seklytėlė buvo sausakimša: joje vos sutilpo daugybė šventiškai pasipuošusių žmonių, kurie susirinko ypatinga proga pasveikinti Levosės Jurgelaitienės – moteriai tą dieną sukako 100 metų. Šviesaus proto ir giedro veido ilgaamžė vos spėjo priiminėti sveikinimus, linkėjimus ir gėles, ją su garbingu jubiliejumi nuoširdžiai ir jautriai sveikino 9 anūkai, 12 proanūkių, sūnėnas, marčios, gausus būrys kitų artimųjų, bičiulių ir kaimynų. Akivaizdu, kad meiliai Levute vadinama moteris šeimoje ir giminėje itin gerbiamas asmuo. O tai, kad ją pasveikinti nepraleido progos ir Kauno rajono savivaldybės mero pavaduotojas Antanas Nesteckis bei Garliavos seniūnijos darbuotojos, rodo ją buvus ir aktyvią visuomenininkę, svarbią Kauno rajono bendruomenės narę. Prie linkėjimų L.Jurgelaitienei prisidėjo ir Prienų globos namų administracijos darbuotojai, pagal tradiciją ją apjuosę jubiliatės juosta.
L.Jurgelaitienė Prienų globos namuose apsigyveno visiškai neseniai, po to, kai viena po kitos patyrė rimtas kojų traumas. Apie tai papasakojo šios šventės organizatorius, senolės vaikaitis Mantas Jurgelaitis, darantis viską, kad lengvai bendraujanti močiutė kuo greičiau pritaptų naujoje bendruomenėje.
– Mūsų močiutė iki 99 metų amžiaus viena savarankiškai gyveno Garliavoje, nors nusilpusio regėjimo, ji pati apsitarnaudavo buityje, šiltnamyje augino agurkus, turėjo daug gėlių, pati apsipirkdavo parduotuvėje. Tačiau žiemą paslydusi susilaužė dubens kaulus, ilgai gydėsi ir sugebėjo pasveikti. Kad močiutei būtų lengviau, nereikėtų kūrenti namo kietu kuru, įvedėm dujas, tačiau, sugrįžusi į namus, ji vėl krito ir šįkart lūžo kojos. Be to, močiutė turi visą ligų puokštę, todėl jai reikalinga medikų pagalba. Močiutė psichologiškai jau adaptavosi globos namuose, aktyviai mankštinasi. Ji – tvirtos valios, todėl tikisi po kineziterapijos ir kitų procedūrų vėl atsistoti ant savų kojų, – pasakojo vienas iš artimiausių moters vaikaičių.
M.Jurgelaičio teigimu, jo močiutė kartu su seneliu Vladu, kuris mirė 1997 m., susilaukė penkių sūnų, kartu nugyveno ilgą ir gražų gyvenimą, atšventė auksines vestuves. Priglaudė ir užaugino svetimą mergaitę. Du poros sūnūs žuvo, kiti vienas po kito taip pat išėjo Anapilin, paskutinis sūnus mirė pernai, dalis anūkų išsibarstę po užsienius. Todėl Mantas į mylimos močiutės jubiliejų pasistengė sukviesti kuo daugiau pusbrolių, jos pažįstamų žmonių.
-Močiutė dar ir dabar yra mūsų visų gyvenimo centras, šviesulys, dalyvauti jos šimto metų jubiliejaus šventėje yra didelė garbė, – Mantas šiltai kalba apie savo veiklią močiutę. – Ji kilusi iš stambių ūkininkų šeimos Pajevonių kaimo netoli Vištyčio Vilkaviškio rajone, yra baigusi keturias pradinės mokyklos klases, jaunystėje ganė arklius, vėliau dirbo kolūkyje. Nuo 1973 -iųjų gyvena Garliavoje. Buvo puiki šeimininkė, kviečiama į vestuves, krikštynas ir kitus pobūvius. Ji organizuodavo visos giminės susiėjimus, o pastaraisiais metais buvo uoli parapijos narė. Mes, anūkai, jos namuose būdavom itin laukiami, visiems ji turėdavo paruošusi savo megztų kojinių ir kitų dovanų. Dabar močiutė išgyvena, ar bus kam nors reikalingi jai brangūs daiktai. Man ji perleido senovinį verpimo ratelį – jį saugosiu, kaip relikviją…
Kur buvęs, kur nebuvęs Mantas močiutę vis aplanko Prienuose, su ja jaučiasi artimas ir gali valandų valandas kalbėtis apie viską. L.Jurgelaitienė pasakoja įdomias istorijas ir, kaip tikina anūkas, niekad nesikartojančias. Kaip ir linkėjo šventės svečiai, tebūna ilgaamžei dienos ir metai sklidini sveikatos, sielos ramybės, šviesaus džiugesio ir artimųjų palaikymo!
Dalė Lazauskienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“