Namai, kuriuose gera gyventi…

Bočių jubiliatai

Prie Vytauto paminklo liepos 6 -ąją prieš penkerius metus.

Ko gero, ne vienas galėtų patvirtinti, kad tikrieji namai yra ten, kur ir širdis, tačiau ar gali ji persiplėšti tarp dviejų širdžiai mielų vietovių? Birštonietę Onutę Jakučionytę – Kurapkienę šis prieštaringas jausmas lydi visą gyvenimą, o birželio 24 dieną aktyviai Birštono „Bočių“ bendrijos narei sukaks 85 -eri. Iš jų didžiąją dalį savo gyvenimo praleido Birštone – į šį miestą atvyko dar visai jaunutė su vyru Antanu, kuris jai tapo laimingu bilietu į Lietuvą iš Sibiro tremties. Ieškojo priebėgos, o įleido šaknis, pasistatė namus, užaugino vaikus, pradėjo ir baigė darbinę karjerą, iki šiol užsiima visuomenine veikla…
Visgi net ir prabėgus dešimtmečiams, prisiminimų paskatinta, jos širdis iš Birštono veržiasi į brangią tėviškėlę Kauno rajone, jaukią tėvelių sodybą prie Jiesios upelio krantų, tarp pievų ir miškų, kur iki paauglystės gyveno brolių ir sesių apsupta, gavo pirmąsias padorumo, patriotiškumo pamokas, susidūrė su neteisybe ir netektimis…

80 -mečio sulaukusi O.Kurapkienė su ją pasveikinusiais „Bočių“ bendrijos nariais.

Buvusi tremtinė patyrė, kaip gali būti sunku paskubomis palikti gimtuosius namus ir gyvulinio traukinio vagonu riedėti į nežinią… Ji geriau nei bet kas kitas žino, ir koks gali būti sudėtingas sugrįžimas atgal į išdraskytą tėviškę, kur niekas nelaukia ir šeimininkauja svetimi…
Netiesa, kad laikui bėgant viskas pasimiršta. Onutė Kurapkienė praeitį mena taip, lyg tai buvę vakar…
-Mano tėvukas Juozas gimė 1901 m., tais pat metais jo tėvai emigravo į Ameriką ir jį išsivežė kartu, dar vystykluose suvyniotą. Tėvukas 12 metų gyveno JAV, mokėsi. Kartą sugrįžo su tėvu į Pajiesį pas dėdę, šis turėjo 16 ha žemės, o vaikų – ne. Dėdė prikalbino, kad Juozuką paliktų Lietuvoje, žadėdamas jam aprašyti ūkį. Sako, jūs dar jauni, susilauksit daugiau vaikų. Taigi mano tėvelis liko, mokėsi, po to išėjo į savanorius. Gavo 4 ha žemės, rąstų, gražų namą pastatė, iš netolimų Garliavos apylinkių, Šidiškių kaimo, parsivedė žmoną Mariją, mano mamą, ūkininkavo, susilaukė 7 vaikų. Mūsų namuose nieko netrūko, tėvai visus vaikus leido mokytis, – priešistoriją pasakoja Onutė Kurapkienė. Nors ji gimusi per Jonines, tėvelis jai parinko Onos vardą, taip ją pavadino savo mamytės, likusios Amerikoje, garbei.

Tremtyje. 1950 m.

Pašnekovė sako, kad vertybės, kurias ji gavo iš šeimos, ir iki šiol saugo – ne materialios, o dvasinės. Gerai atsimena tėvo pamokas – jis buvo darbštus, griežtas, bet teisingas, tikras pavyzdys vaikams. Mama itin pamaldi, o tėvukas – pasaulietiškas, tačiau abu labai gražiai sutarė, nepaisant visų jiems tekusių išbandymų, dviejų vyriausių vaikų tragiškų netekčių, tremties.
Užaugo penki broliai ir seserys. Vyriausia Onutės sesuo (gim. 1924 m.) mirė apsinuodijusi nelaimingai susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Istorija sukrečianti, atskleidžianti to meto žmonių tamsumą.
Onutės brolis Domas mokėsi Kauno Jėzuitų gimnazijoje, ruošėsi tapti kunigu. Tačiau 1945 m. jį, dvidešimtmetį partizanų ryšininką, nušovė stribai. Ši nelaimė virto dviguba tragedija.
-Netoliese gyveno mūsų pusseserė Katrytė Juozaitytė. Pas ją atėjo stribas – kartu su juo brolis viename suole sėdėjo – ir pasakė, kad Jakučioniuko jau nebėra. Katrytė atbėgo pas mano tėvus su žinia, kad Domuką nušovė. Abu su tėveliu ėjo per išplaukėjusius rugius jo kūno ieškoti, tačiau juos sustabdė kareiviai. Tėtis sustojo, o mergaitė išsigandusi bėgo – ją nušovė. Vėliau abu kartu ir palaidojom. Tėtį suėmė, nusivedė į valsčių, dvi paras tardė, po to paleido. Jis sūnaus kūną rado apanglėjusį… Susuko į antklodėles, įdėjo į karstą ir palaidojo Išlauže, – į skausmingus prisiminimus leidosi O.Kurapkienė.

Onutė Jakučionytė ir Antanas Kurapka 1955 m. tremtyje, po metrikacijos.

Dar vienas išbandymas šeimą užgriuvo po dvejų metų: gimnazistas Vytautas buvo išvežtas į Komi ASSR lagerius už atsišaukimų platinimą.  

Kitiems trims vaikams kartu su tėvais teko patirti tremtį. Pirmojo trėmimo 1948 m. šeimai pavyko išvengti, mat tėvelis valsčiuje turėjo gerą pažįstamą, kuris jį laiku informavo. Tačiau po metų ginkluoti stribai užgriuvo netikėtai, paryčiui. Onutės teigimu, tik vyresniam broliui Alfonsui, kuris buvo likęs ūkininkauti (seserys mokėsi profesijos), pasisekė pasprukti pro langą – jį suėmė vėliau.
– Iš Mauručių geležinkelio stoties kartu su kitais išvežė mano tėvus, senelius, mane (tuomet buvau trylikos ir mokiausi progimnazijos šeštoje klasėje), dvejais metais vyresnę seserį Marytę ir jaunesnį Antanuką, kuris buvo subintuotas ką tik po apendicito operacijos. Visas namų turtas buvo aprašytas, pasiėmėm tik tai, ką galėjome pakelti maišuose. Ligi šiol man įstrigęs toks vaizdas – jauna ir graži valsčiaus atstovė plėšia nuo mano močiutės (tėvo netikros mamos) skarą, sakydama, kad senei jos nebeprireiks… Mes gerbėm senus žmones, todėl šie ištarti žodžiai man buvo labai baisūs, – kalba Onutė ir padeklamuoja posmelį traukinyje, pakeliui į Irkutską, sukurto eilėraščio:
„…Ir vežė mus Baltarusijos laukais,
Pro Uralus, pro šalį Kazachstano,
Tolyn tolyn riedėjome link ežero Baikalo…“
Svetimame krašte, Žigalovo rajone, šeima pradėjo naują gyvenimą. Šeimos darbingi asmenys dirbo Znamenkos kolūkyje, maistą gaudavo pagal korteles. Ji sako, kad su vietiniais sugyveno draugiškai. Tikrieji seneliai iš Amerikos į Lietuvą siuntė labai gerus daiktus, užsienietiškas sukneles, laikrodžius. Sibire jie labai pravertė: mamytė „margizetus“ (sukneles) pardavė mokytojoms, gavo vištukę, ožkutę. Pūkinę pagalvę iškeitė į kibirą bulvių – vidurius suvalgė, o storas lupenas pasodino, užsiaugino šviežių.
Šeimą perkėlė už 200 kilometrų, į Rudovkos kolūkį, kur trūko darbo rankų. Onutė čia ganė avis.

1956 m. pirmosios vardinės Lietuvoje su vyru Antanu.

Ne visi šeimos nariai išgyveno: pasiligojo ir numirė močiutė, senelį valdžios atstovai išvežė į prieglaudą, jo likimas ligi šiol neaiškus.
Onutė Kurapkienė, be to meto nuotraukų, iki šiol saugo iš Sibiro parsivežtas kelias relikvijas. Tai sudžiūvusios juodos duonos kriaukšlelis, mamos rožančius, sena tėvo jai dovanota maldaknygė ir mažas dainų rinkinėlis, iš kurio jos tėvas mėgdavo dainuoti: „Kai tykus vakaras ateina, saulutė leidžias už kalnų…“ Jame yra ir Maironio, ir Naujalio parašytų, ir kitų populiarių dainų. Tėvelis buvo išsaugojęs ir tautišką vėliavėlę, bet per ilgą laiką ji sudūlėjo.
-Šis mamos rožantėlis, tikiu, mus išgelbėjo nuo pražūties, – Onutė pasakoja Sibire nutikusią istoriją. – Mamytė labai sirgdavo, turėjo problemų dėl širdies, juk tiek nelaimių patyrusi… Mes gyvenom Rudovkoj, prie Lenos upės. Kitame jos krante – Toturos gyvenvietėje – veikė poliklinika ir ligoninė. Davė komendantas arklį, abi važiavome pas gydytoją. Buvo pavasaris, Lena dar užšalusi, bet dienomis saulutė ledą gerokai pašildydavo. Kol mus priėmė, užtrukome, gydytojas – nuostabus žmogus – davė mamai vaistų ir neėmė pinigų. Sakė, mes irgi esame nukentėję, nevietiniai. Pavakare pervažiavome Leną, o pakraštys jau atitirpęs. Ledas įlūžo, arklys pradėjo skęsti. Mes kabinamės į roges, o mamytė laiko rožančių ir garsiai meldžiasi. Buvo labai baisu, pradėjau verkti, mama paragino arklį botagu, jis šoko ant stataus kranto ir roges ištempė. Šį atvejį prisimenu iki šiol, tikiu maldos galia…
Pasak O.Kurapkienės, kai Jakučioniai sugrįžo į Lietuvą, savo namus tėvukas turėjo atsipirkti. Eidamas verkė dėl tokios neteisybės. Tačiau draugo paklaustas, dėl ko labiausiai džiaugiasi sugrįžęs iš Sibiro, tėvukas sakė: „Esu laimingiausias tėvas, nes mano mergaitės neištekėjo už svetimtaučių ir sugrįžo į Lietuvą.“
Onutė pirmoji parvažiavo į tėvynę. 1955 metais, būdama 19 -kos, susimetrikavo su Antanu Kurapka, kilusiu iš Prienų rajono Budnikų kaimo. Tai įvyko netikėtomis aplinkybėmis. Jos būsimas vyras, kalėjęs Vorkutoje už pagalbą partizanams, paleistas į jų miestelį atvažiavo pasiimti tėvo. Onutei rūpėjo su juo pasikalbėti, gal jis turi kokių nors žinių apie kalintį jos brolį Vytautą. Taip ir susipažino. Vieno lietuvių tremtinių susibūrimo metu, ko gero, per Užgavėnes, Antanas prasitarė, kad gali į Lietuvą parvežti ir vieną mergaitę kaip savo žmoną…

Onutė 1997 m., kai dar dainavo Birštono tremtinių ir politinių kalinių ansamblyje „Pušelė“.

-Taip sudarėme fiktyvią santuoką. Kai grįžom, neturėjau kur dėtis – gimti namai buvo užimti, giminės išvežti, niekas nepriregistravo. Galvojo, kad esu pabėgusi, todėl Birštone iškėlėm tikras vestuves, paėmėm šliūbą, – Onutė prisimena, kad tuomet gilesnių jausmų 13 -ka metų vyresniam vyrui nepuoselėjo, tik labai norėjo sugrįžti į savo gimtinę, kurią mylėjo. – Vyras buvo labai geras žmogus, padarė viską, kad sutvarkytų dokumentus. Aš jį pamilau ir kaip simpatiją, ir kaip brolį bei tėvą viename. Vyras buvo puikus siuvėjas, mane išleido į mokslus, tapau kirpėja. Ilgus metus dirbome Birštono buitiniame. Praradau vaikystės namus, tačiau susikūriau savuosius…
Onutės teigimu, niekas neatstos tėviškės. Todėl jai svarbu, kad, mirus tėvams, broliai ir seserys gimtų namų nepardavė. Dabar Pajiesio sodyboje gyvena jos sesers Marytės sūnus ir labai gražiai tvarkosi. Name ant sienos iki šiol kabo ir jos tėvelių portretai.
– Gyvenime teko patirti visko, bet patys šviesiausi prisiminimai susiję su tėvais – ir vaikystės namuose, ir tremtyje vaikai juto jų rūpestį ir meilę, – su šypsena veide kalba jaunatviška, greitai solidų jubiliejų švęsianti moteris.
Paklausta, iš kur jos tokio jaunatviškumo paslaptis, O.Kurapkienė atsako:
– Ko gero, perėmiau tėvelių genus. Man jie atrodė nesenstantys. Kokie buvo gražūs bažnyčioje, kai Auksines vestuves jiems iškėlėm. Mamytę pati šukuosena papuošiau – buvo gražiausia iš visų…
Jau 40 metų, kaip Onutės tėvai mirę, vyras Anapilin išėjo prieš 30 metų. Jis sirgo vėžiu, ko gero, sveikatai įtaką padarė prastos kalėjimo sąlygos ir sumušimai. Moteris sako, kad parsivesti kito vyro į savo namus nenorėjo. Šalia, priestate, gyvena jos sūnus Vytautas su šeima, dukra Lina taip pat įsikūrusi Birštone. Onutė džiaugiasi vaikų dėmesiu, gražiu bendravimu su anūkais ir proanūkiais, kurių turi po šešis.
-Nesu vieniša. Kitos moterys skundžiasi jaučiančios nostalgiją, vienatvę. Nežinau, kas tai yra. Nebent jeigu sirgčiau, kaip šiandien, tai labai nesmagu, nes negali išeiti į viešumą, sėdi uždarytas, – prasitaria aktyvi Birštono pensininkų bendrijos „Bočiai“ narė Onutė Kurapkienė.
Ji – ir renginių organizatorė, ir talkų bei įvairių suėjimų dalyvė.
-Mūsų ypač gera, įdomi ir uždeganti vadovė – Julija Barutienė. Ji kiekvieną žmogų pastebi, pakalbina, gerą žodį pasako, paskatina. Labai džiaugiamės ja. „Bočių“ choro repeticijų su Toliama Ragiene taip pat negaliu praleisti, laukiu jų. Sueinam moterys, pasikalbam, gražias dainas, romansus padainuojam, prisimenam jaunystę. Visos juk esam panašaus amžiaus…, – tikina pašnekovė.
Dar moteris labai mėgsta skaityti knygas. „Sibire per septynerius metus aš taip pasiilgau lietuviškos spaudos. Atsimenu, kai pradėjom gyventi Birštone, čia buvo toks Žukauskas, dirbęs knygyne. Kai su juo susipažinau, geras knygas man palikdavo: labai Dreizerį mėgau. Ne duoną, o knygas pirkau,“ – juokiasi O.Kurapkienė.
Per pastaruosius dešimtmečius ji nemažai pakeliavo. Amerikoj pusantrų metų buvo, aplankė Italiją, Norvegijoj du mėnesius pas anūkėlį viešėjo… Visur labai patiko, bet jau tas tėvynės ir vaikų ilgesys…
-Mano tėvukas buvo patriotas, jis neretai sakė: „Vaikai, vis vien bus laisva Lietuva, tai būtinai nuvažiuokit į Ameriką ant mano tėvų kapų.“ Pats laisvos Lietuvos nesulaukė. Todėl pasitaikius progai 2001 metais išvažiavau į JAV. Ieškojau savo tėvelio šeimos pėdsakų. Norint pasiekti senelių kapus, iš Ilinojaus valstijos reikėjo važiuoti į Pensilvaniją. Tariausi su teisininku, rodžiau laiškus, nuotraukas. Jis apgailestavo, kad per šešiasdešimt metų nuo palaidojimo kapai bus sulyginti su žemėmis, ir patarė nevykti. Gyvenamojo namo taip pat nelikę… Mano seneliams Amerikoje gimė 6 mergaitės, 4 iš jų buvo vienuolės, jų amžius buvo neilgas. Buvau nuėjusi į vienuolyną, jo archyve radau Elzytės Jakučionytės pavardę ir įrašą, kad ji mirė vos 16 -kos metų. Taip ir baigėsi į JAV emigravusių Jakučionių giminės atšaka. Iš jos liko tik vienos tetos Onutės dukra, o ir ta pati kita pavarde. Bet žemės iš Amerikos tėveliui ant kapo vis vien parvežiau, tik iš kitos vietos… – atsidūsta Onutė Kurapkienė.
Norint atrasti tikruosius namus, kartais prireikia juos palikti. Laimė svetur buvo trumpa, o Lietuvoje likusio Juozo Jakučionio atžalos giminės tradicijas vis dar tęsia…
Dalė Lazauskienė

 

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *