Nepriklausomai Lietuvos Respublikai tik 101 metai, o Prienų eksperimentinei sportinės aviacijos gamyklai (toliau ESAG) šiemet sukanka 50. Na, ir kas, kad nuo 1991 -ųjų gegužės 30 dienos ji vadinasi UAB „Termikas“, šaknys nenukertamos. Tokią sudėtingą produkciją gamina tik keturios firmos visame pasaulyje!
Nuotrauka daryta 1973 m. rudenį Druskininkuose, kur gydėsi vyr. konstruktorius Balys Karvelis. Direktorius Vytautas Pakarskas kartu su vyr. inžinieriumi Juliumi Armonaičiu, direktoriaus pavaduotoju Vytautu Mekšriūnu ir manimi, kaip fotografe, aplankėme B. Karvelį. Nuotraukoje (iš kairės): J. Armonaitis, V. Pakarskas, B. Karvelis ir V.Mekšriūnas.
Į Prienų ESAG susirinko aviacijos mylėtojai iš įvairių Lietuvos kampelių. Tarp tų jaunų žmonių, kurie savo ateitį nusprendė susieti su kone utopine Vytauto Pakarsko vizija, buvau ir aš, Vytautas Mekšriūnas. Gimiau 1947 m. rugsėjį Kubilėlių kaime, dabartiniame Šakių rajone, keli šimtai metrų nuo Šešupės, už kurios anksčiau buvo Vokietija, o tuomet – Kaliningrado sritis su sovietų armijos poligonais. Iš ten nuolat sklido tankų ir bombonešių IL-28 ūžesys. Beje, T-34 tanko viduje buvau pavėžintas dar besimokydamas Bajoraičių pradinėje mokykloje, tačiau tai didesnio įspūdžio nepaliko. Užtat aviacija susidomėjau į rankas pakliuvus laikraštėliui „Lietuvos pionierius“, kuriame buvo patalpinti popierinio sklandytuvėlio brėžiniai. Kadangi jis gražiai skrido, po to sekė vis nauji žaislai.
Nuo to laiko prasidėjo domėjimasis viskuo, kas susiję su skraidymo aparatais. Prenumeravau žurnalus „“, „- “ (kitokių ir nebuvo), todėl anksti išmokau rusų kalbą, kas labai pravertė ateityje. Jau Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos vardo vidurinėje mokykloje lankiau aviamodelizmo būrelį, na, o gimtam Kubilėlių kaime, kuriame buvau vyriausias tarp septynių jo bernų, kone visi pasekė mano pavyzdžiu ir gamino savos konstrukcijos modeliukus. Tarp jų buvo ir metais už mane jaunesnis kaimynų vaikas, dabar visoje Lietuvoje garsus lakūnas Jonas Janušauskas. Jei aš iš tikrųjų nors kiek prisidėjau prie jo atsiradimo aviatorių gretose, tai, be abejo, didžiausias mano nuopelnas Lietuvos aviacijos sportui. Nors ir be „Pociūnų Jono“ iš mūsų kaimo kilę garsių žmonių, tokių, kaip Jonas Jablonskis , net prezidentu panoręs tapti Vitas Gudiškis… Na, bet Antano Sniečkaus, kurio tėviškė buvo vos 1,5 km nuo mano tėvų bakūžės, jis, kaip politikas, tikrai nebūtų pralenkęs.
Svajonių apie skraidymą niekada neturėjau, gal dėl silpnos sveikatos (klausos ir regėjimo trūkumai), gal dėl atsiradusio potraukio aviacijos istorijai. Jau būdamas Kauno politechnikos instituto Mašinų gamybos fakulteto studentu, pradėjau kaupti visų tipų skraidančių aparatų kartoteką – po kortelę su visais prieinamais duomenimis ir charakteristikomis nuo prototipo iki naujausių modifikacijų. Tuomet net neįtariau, kur įlindau, nes, pvz., vien garsiojo naikintuvo „Messerschmidt Bf-109“ istorijai teko net 113 kortelių… Šiais visagalio interneto laikais tai atrodo juokinga, bet aš to užsiėmimo nepajėgiau mesti net 15 metų. Baigęs KPI, privalėjau bent trejus metus atidirbti Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje, kadangi iš šios įmonės gaudavau 40 -ties rublių gamyklinę, t.y. didesnę negu paprasta, stipendiją. Jos už-tekdavo ir prasimaitinti, ir apsirengti. Tapau šios gamyklos Konstravimo biuro technologu, bet aviacinis virusas niekur nedingo. Lyg tyčia toje pačioje gatvėje, tik arčiau Vilniaus centro esančiame Lietuvos informacijos
Vytautas Mekšriūnas buvo vienas pirmųjų tų jaunų žmonių, kurie patikėjo utopine Vytauto Pakarsko vizija – Prienuose gaminti pasaulinio lygio sklandytuvus.
institute glaudėsi V.Pakarsko įsteigto fantastiško žurnalo „Sparnai“ redakcija. Iš jo ir sužinojau apie Prienų aviacijos dirbtuves ir ten vykdomus darbus. Negana to, pats pradėjau rašinėti su sklandytuvų konstravimu susijusius straipsnius (štai kada pravertė manoji kartoteka). Neprisimenu, ką protingo ten galėjau sukurpti, bet juos noriai spausdino, o V.Pakarskui kilo klausimas, kas per tipas tas lig tol niekur negirdėtas Mekšriūnas. Jį išsprendė žymaus konstruktoriaus Boleslovo Karvelio dešinioji ranka – Pranas Šnioka, su kuriuo buvome susipažinę dar studijų laikais. Gavęs reikiamos informacijos, veiklusis Vytautas netrukus atsidūrė mano darbovietėje ir iškart paklausė, ką aš čia veikiu, kai Prienuose kuriami sklandytuvai. Paaiškinau, kad turiu atidirbti nustatytą laiką ir išgirdau, kad tai jokia problema. Netrukus su savo kuklia manta keliavau į Prienus, o V.Pakarskas, vairuodamas seną sunkvežimį, pakrautą Informacijos institute gautais mediniais informaciniais stendais, visą kelią piešė puikią gamyklos ateitį, nors, pamačius esamą realią jos situaciją – keletą aplūžusių pastatėlių, kažkur galvoje sukirbėjo abejonės.
Prienuose atsiradau 1973 m. kovo pradžioje, praėjus trims mėnesiams po sklandytuvo BK-7 apskraidymo. Iškart buvau paskirtas… vyriausiuoju konstruktoriumi, nors iki to laiko nebuvau net matęs iš arti jokio sklandytuvo! Tokia buvo sovietmečio realybė – nei Balys, nei Pranas, praeityje „atostogavę“ Sibire, tokioms pareigoms buvo netinkami, o aš padėti parašą brėžiniuose galėjau, nors buvau vertas nebent tiems vyrams pieštukus drožti. Paprasčiausiai V.Pakarskas neturėjo jokio kito pasirinkimo – aš tuo metu buvau tik ketvirtas žmogus gamykloje, turintis aukštąjį išsilavinimą. Tas kadrų trūkumas po truputį nyko. Jau po pusmečio gamykloje dirbo mano žemietis Jonas, atsirasdavo vis naujų aviacijos entuziastų… Viskas buvo pradinėje stadijoje ir lig šiol sunku suvokti, iš kur pas V.Pakarską buvo tas begalinis tikėjimas ateitimi, neturint nei inžinerinių kadrų, nei patalpų, laukiant begalybei naujų išbandymų. Taigi darėm darbo brėžinius pagal B. Karvelio nubraižytus eskizus, o mūsų vadas suko galvą, kaip realizuoti pagrindinį tikslą – sklandytuvą BK-7 „Lietuva“ paversti serijiniu produktu, kad būtų juo skraidoma visuose Sovietų Sąjungos aeroklubuose, kurių didžioji dauguma buvo, aišku, Lietuvoje. Žinojome, kad tam reikės įvairių antžeminių (statinių, dinaminių…) ir skraidymo bandymų, bet tiksliai nežinojome, kaip tai padaryti. Tuo netgi pasinaudojo kai kurie aferistai. Kazanės aviacijos instituto prof. Ivanovas įsisiūlė atlikti dinaminius bandymus ir apskaičiuoti maksimalų leistiną BK-7 greitį. Už tai jis nuplėšė tiek, kad nusipirko „Žiguliuką“, bet įtarimą kėlė jau vien tai, kad prisakė niekam nerodyti sklandytuvo sparnų pradinių duomenų ( ). Užbėgdamas į priekį pasakysiu, kad tais reikalais užsiėmę CAHI (Centrinis aero-hidro dinamikos institutas) specialistai visų pirma ir pareikalavo tų duomenų. Apie jų svarbą man net papasakojo gerą anekdotą, kurį lig šiol prisimenu, bet gal jam čia ne vieta…
Bus daugiau
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“