„Ne taip pigiai tas gyvenimas praeina…“

Pusdienis kaime

Turtingi praeitimi ir dabartimi Medvišiuose, Paprūdžiuose ir Kunigiškiuose tą pusdienį kalbinti žmonės. Kiekvienam jų lemtis atriekė vis kitokią gyvenimo riekę. Esu dėkinga, kad leido pakeliauti gyvenimo takais ir labai gražaus krašto Balbieriškio seniūnijoje keliais, kurie jiems be galo svarbūs, kaip jie vieni kitiems, kaip tas koplytstulpis, parodęs kryptį, kur link pasukti…

Virginija ir Stanislovas Lingiai gražiai išpuoselėtos savo sodybos pavėsinėje, kur išsaugota tai, kas tikra ir šildo bet kurį užsukantį svečią.

Taigi išlakūs, tvirti ąžuolai iš tolo ženklina Virginijos ir Stanislovo Lingių gyvenimą Medvišiuose. Tikri žemaičiai apie save pasakoja įdomiai sukurtoje pavėsinėje, kurioje labai jauku nuo jųdviejų svetingumo, didelės išpuoselėtos kiemo erdvės, paukščių klegesio, šimtamečių ąžuolų šlamėjimo aplink. Į Prienų rajoną, Balbieriškį, jiedu atsikraustė 1982 metais. Virginija dirbo kolūkio dispečerinėje, Stanislovą, dirbusį mechaniku „sklandukuose“, pakvietė tuometis Kalinino kolūkio pirmininkas Jonas Šalčius, kaip gerą specialistą. Prieš 21 metus, atsiradus galimybei įsigyti apleistą sodybą, Lingiai nepabijojo darbo ir kūrėsi naujoje vietoje. Augino tris sūnus ir dukrą, kurie dabar sukūrę savo gyvenimus, senelių džiaugsmui padovanoję penkis anūkėlius, mielai grįžta į tėvų namus, kur, kaip sakė Virginija, ir stirnos užsuka, ir zuikiai daržus „patikrina“, ir, anot jos, „ąžuolai daug ką reiškia“. Rodo nuotrauką, kurioje spėjo užfiksuoti sodyboje gerai besijaučiantį juodąjį gandrą 2000 -aisiais metais. „Greitai užmezgėm kontaktą“, – džiaugiasi jie itin reto paukščio viešnage. Užklaustas, ar tikrai turi žemaitiško užsispyrimo,

Marytė Bylienė patarė kuo daugiau laiko praleisti gamtoje, užsiimant mielu širdžiai darbu, nekreipti dėmesio į buities smulkmenas ir nebijoti eiti į priekį, įvairiose gyvenimo situacijose pasikliaujant pirmiausia savimi.

Stanislovas santūriai patikina, kad tai daugiau nuo paties žmogaus priklauso. „Kai namo parvažiuoju, į tėviškę (Rietave), savo kalba šnekam“, – mūsų krašte kalbantis „mūsiškai“ sako namų šeimininkas.
Virginija dalijasi mintimis, kaip įsijungė į Kunigiškių kaimo bendruomenės „Dūmė“ veiklą. Ji dėkinga ir Adai Aldakauskienei, kaimo bibliotekininkei, kuri pakvietė į dramos būrelį, folkloro kolektyvo „Dūmė“ vadovei Ramunei Bosikytei – Liutvynskienei, kultūros puoselėtojams Pikams, moterų klubo „Saulėgrįža“, iš kurio jau liko tik aktyvistės, susiburiančios vardinių, kitų švenčių progomis, narėms. „Turim savo dainų rinkinėlį. Jų mums atvežė ir Petras Liubamirskas, vadovavęs „Šerkšnelės“ ansambliui“, – pasakoja Virginija, prisimindama, kaip švenčia Žolinę šioje pavėsinėje išlikusių ir draugystę išsaugojusių draugių rate. „Dar rastųsi žmonių“, – įsitikinusi ji, jei būtų kam suburti dramos kolektyvą. Ir kiek nedaug tereikia, kad žmonės mokėtų džiaugtis savo gyvenimu kiekvieną akimirką. „Buvom padirbėt Norvegijoj. Nesuleidom šaknų. Lietuvoj vis tiek geriau“, – pabrėžia išmoningai sodybą puošiančių detalių kūrėjas Stanislovas. „Turim daržiuką, laukiam vaikų, anūkų – visi Lietuvoj. Mokyklos pastate veikia biblioteka, skaitom daug knygų, išvažiuojam į renginius ir rajone vykstančius, ir Lietuvoje“, – rodos, jokių problemų neturinti sako šeimininkė.

Janina visada laukia vaikų, anūkų bei savo draugių.

Virginija yra ir Neįgaliųjų draugijos Balbieriškio skyriaus narė. Kai akis užkliūva už senovinės žibalinės lempos, jau atsisveikinant paprašius ją tiesiog nupirkti, Virginija ir Stanislovas lyg susitarę tvirtai žemaitiškai atsako: „ne, jokiu būdu“… Ir tegu ilgai juos saugo kurstoma gražios šeimos židinio ugnelė, ąžuolų galia ir Dangus virš jų…
O koplytstulpis ženklina posūkį į Paprūdžių kaimo pirmąją gyvenvietės sodybą, kurioje pasitinka labai linksma, jaunatviška Janytė ir kiek santūresnis Jonelis Zenkevičiai. Taip gražiai juos vadina didžiulis būrys draugų, giminių bei artimųjų, tradiciškai susitinkančių per Jonines ir ne tik. 50 m. bendro gyvenimo sukaktį atšventę jiedu džiaugiasi penkiais anūkais, trim vaikais – Asta, gyvenančia Alytuje, Raimundu – Ispanijoje, jaunėle Ramune, kuri daugumai pažįstama kaip puiki, linksma ir be galo atsakinga „Kautros“ autobusų parko vairuotoja. Janytė Vaitkevičiūtė gimė, augo Medinų kaime trijų vaikų šeimoje, o jos Jonelis – netolimo Gerulių kaimo vaikas. Šiuose namuose prisiminimai taip pat veja vienas kitą, vartant juodai baltas nuotraukas. Juos papildo buvęs ilgametis vairuotojas Jonelis, prieš septyniolika metų patyręs insultą, jaučiantis jo

Janina ir Jonas Zenkevičiai, minint bendro gyvenimo 50 -metį, šalia savo namų, apglėbti anūko Žilvino ir gėlių žiedų.

pasekmes, bet nepasiduodantis sunkumams. Jo atminty Marynkos, Juozapino, Kižų dvaras. Ir, žinoma, Janina. „Kai tėtė įsimylėjo mano mamą, ji buvo tarnaitė pas Jakinevičių. O tėtė ir jo broliai buvo geri kalviai, staliai, bitininkai, siuvėjai, kilę iš Degsnės“, – pasakoja ji. „Į mokyklą ėjau su klumpukėm. Nu, išsikratai sniegą, ir tolyn“, – šypsenai nedingstant nuo veido tarsi ilgaamžiškumo „receptais“ savo gyvenimo patyrimais dalijasi Janina. Siuvimo amato mokėsi Vartuose. „Visą gyvenimą siuvau“, – sako moteris, buvusi trylika metų laiškininke, dešimt metų kolūkio fermoje melžusi karves, trejus metus dar dirbusi siuvykloje, kur siuvo „sportbačiukus“. „Dar ir dabar kokį sijoną suraukiu“, – kuklinasi ji. Ir pasakoja, kai šviesiomis vasarų naktimis keldavo ketvirtą valandą nakties siūti, o guldavo miegoti antrą nakties, nes, grįžus iš darbo fermoje, reikėjo savo ūkį apeiti. „Brandus rublis buvo“, – pasakoja, kaip mamelė mokė taupyti, kaip su Jonu dar Medinose gyvendami nusipirko „Moskvičių“, statėsi šį namą Paprūdžiuose, rūpinosi vaikų ateitimi. Tačiau suspėdavo ir kultūrinėje veikloje dalyvauti, šokti tautinius šokius, dainuoti. Atminty kelias į atlaidus Birštone, Prienuose, Ūtoje. Žinoma, atminty ir

Seses Janiną ir Genę Vaitkevičiūtes stiprus ryšys, tarsi būtų dvynės, sieja nuo gimimo.

laiškininkės darbas, kai žmonės labai daug prenumeravo žurnalų, laikraščių. „Žiemą su arkliuko traukiamomis rogėmis, vasarą – su dviračiu“, – apie transporto priemones, dirbant laiškininke, linksmai pasakoja ji ir rodo savo delnus, kaip pirštų sąnariai išsukti, lyg ir patinę, bet akys jokio vargo neišduoda. „Džiaugiuosi, kad jis yra, – sako moteris apie savo Jonelį, prisimindama jo giminę plačią – 7 seseris, 2 brolius, ir linksmus giminių suėjimus. – Kai mes tokio amžiaus, džiaugiamės vaikais. Daug draugų, giminių išmirę, mažiau suėjimų, bet vis dar labai laukiam Joninių – savo šventės“. Jos metu lauko pavėsinėje ir šiemet skambės Janinos mylimos dainos. Užklausta, iš kur šitokia dainų skrynutė, ji šypteli: „Taigi nuo jaunystės išmokau“, ir užtraukia: „Pučia šiltas vėjelis ir griaustinis girdėt, /o lankoje šienelį, ar suspėsiu sugrėbt./ Mano draugės parėjo į namus su daina/, dainavau aš su vėju, pasilikus viena“… Ir palydi ji pas draugę Marytę, kurią nuotraukoje iš jaunystės laikų šokant ir dainuojant taip pat Janina atpažino. Et, ta šelmiška jųjų jaunystė. Kokie tikri, gražūs ir stiprūs vyrai nuotraukose, kareiviai, palydėti į armiją… Galbūt rašę laiškus, siuntę eiles, vakarėly šokdinę, tačiau kitą namo palydėję ir alyvos šakelę ne pažadėtajai nuskynę…

Kai Janinai (antra iš dešinės) buvo apie 17 metų, su vietos kolektyvu ji šoko tautinius šokius ir Balbieriškio mokykloje.

„Tokie buvo gyvenimai“, – tarsi apibendrina pokalbį Janytė. O jį toliau tęsia jos kaimynė iš netolimo Kunigiškių kaimo Marytė Bylienė, prieš penkiolika metų sugrįžusi į tėvelių Gendrūdos ir Prano Aleksynų namus, kuriuose gimė ir augo du broliai ir dvi seserys. „Kai po karo tėveliai sukūrė šeimą, namus vokiečiai sudegino. Gyvenom „ant kampo“, paskui gale tvarto įrengė ir gyvenom, kol statėsi namus. Mama megzdavo, ausdavo, tėvukas buvo siuvėjas, ir taip mokėjo suktis – ką perka, ką parduoda. Kai susirgo šiltine, mama suklupdė mus, vaikus, poteriaut, kad tėvukas pasveiktų, juk numirs padėjėjas, kas mokytis išleis. Kitaip į gyvenimą tėveliai žiūrėjo, niekada namuose nebuvo jokių barnių, – pasakoja dukra, pati po šiai dienai sako nemokanti bartis, koliotis ar pykti. – Vaikus spausdavo prie darbo. Čia žemės labai geros – ką pasodini, tas užauga. Tik dirbti reikia“, – labai gražiai atmintimi dalijasi pašnekovė, prisimindama tėvelius, prasilavinusius žmones, kurie sakę, kad nei vieno vaiko nepaliks namuose, visi išeis mokytis. Kai Marytės mama labai sirgo, ji, būdama aštuonerių metų mergaitė, pirmą kartą kūreno pečių ir kepė naminę duoną.

Kunigiškių krašte bus kam perduoti tradicijas ir dainų žodžius – „Dūmės“ folkloro kolektyvas, vad. Ramunės Liutvynskienės, kuriame aktyviai dalyvavo ir Stanislovas Lingys. Dar buvo ir dramos būrelis, moterų klubas „Saulėgrįža“, aktyvieji Pikai ir Petras Liubamirskas, vadovavęs susibūrusiam moterų ansambliui „Šerkšnelė“, ir ne viena pusdienio pašnekovė tikino, kad dar gera būtų susirinkti draugėn, tik kad kas suorganizuotų, galbūt ir į repeticijas atsivežtų…( Kunigiškių himno žodžius sukūrė Joana Danylienė iš Vartų kaimo.)

Žinoma, ganydavo kolūkio arklius ir dirbo kitus darbus. Sako, kūreno pečių, vis į lauką išlėkdama pažiūrėti, ar neužsidegė kaminas. „Tėvukas bučiuoja man tas rankas, kai iškepė duona, ir sako: „tokios mažos rankutės tokius didelius darbus dirba“, – visam gyvenimui įsiminę žodžiai tarsi įprasmino jos pačios gyvenimą mokslui ir darbui.
„Sutikau labai gerų žmonių, blogų ne“, – moters širdyje labai šilti atsiminimai, geros patirtys iš laiko, kuomet mokėsi scenografijos, kai teko dirbti ir Centro komitete, ir Ministrų taryboje. Pasirinko universitete mokytis ekonomikos. Ištekėjo už birštoniškio, gimė dukra ir sūnus. Dirbo ir Birštono Buitinio vedėja. Labai geru žodžiu mini savo anytą, kuri jai, marčiai, buvo labai gera ir supratinga. Tačiau teko priimti sprendimą ir pasilikti vienai su vaikais. Galbūt paveldėjusi „velnišką orientaciją“, Marytė dirbo ir statybos inžiniere, ir elektros inžiniere, buvo profsąjungos pirmininkė. Gyvendama ir dirbdama Raseiniuose, subūrė labai šaunų penkiolikos vyrų ansamblį, išdainavo begalę dainų. Vėliau grįžo į Domeikavą, kur gyvenimą sukūręs ir jos sūnus Rimantas. Dukra Eglė, laisvai kalbanti aštuoniomis kalbomis, yra mokslininkė, šiuo metu dirba vaistų pramonėje Danijoje. Daug pasaulio dukros dėka pamatė ir Marytė. Nors su abiem vaikais ji pati daug keliavo, pasiimdavo ir sesers, susodindavo šešis į mašiną – ir prie Baltijos jūros visi. O vairuoja ji pati mašiną nuo labai seniai. Taigi ir sukosi kaip tik išmanė. Kiek tortų prikepė pardavimui! Ir „pensininkas“, ir „napaleonas“, „skruzdėlynas“ ar grybukai ir begalybė kitokių – vestuvėms, jubiliejams, krikštynoms – jos pačios gamintų

…prie atnaujinto koplytstulpio stabtelėjo dirbę būrelis talkininkų, kaimo vyrų, tarp kurių ir Stanislovas Lingys, iniciatorius Antanas Justinas Vilkas ir kiti.

tam, kad vaikams galėtų padėti gyventi. Antai į „karvojų“ vestuvėms sudėdavo 12 litrų grietinės, ir jis buvo labai populiarus. Kaime, tėviškėje, taip pat augino viską, kas auga, nes, pasak Marytės, nuostabioje žemėje auga tai, ką pasodini. Taigi daržoves pati ankstų rytą veždavo į Prienų turgų parduoti. O ir dabar be žemės negali. „Reikia darbo lauke. Smagu, gera gamtoje – ir tarp gėlynų, ir lysvių“, – tikina pašnekovė, kad gėlė, tai yra gyvas padaras, kai grožimės ankstyvų bijūnų žiedais, baigiančiomis nužydėti tulpėmis, dekoratyviniais česnakais. Moters mama sako, kad labai mėgusi rožynus. O kur dar Marytės siuvinėti darbai. „Tai jau mano silpnybė“, – kukliai apie juos kalba. Tačiau jos darbo lovatiesės, skaros, divonai, paveikslai „nukeliavę“ iki Australijos, Pietų Amerikos, daug darbų išdalinusi ji džiaugiasi, kad dalintis mokėjo. Užklausta, iš kur toks mielas suolo užtiesalas, sako, jog iš paltinės, maišinės medžiagos pagrindus darydavusi. Rožėmis siuvinėti megztiniai, skaros, lininiai kostiumėliai, kiti darbai puošė ne vieną Kauno Dizaino studiją. „Ačiū Dievui, ligos nepuola, kad truputį ką skauda, dar čia ne bėda. Atsikeli ryte ir dėkok Dievuliui. Juk kiekvienam ne taip pigiai tas gyvenimas praeina“, – įsitikinusi pašnekovė, iš širdies linkinti nebijoti žengti žingsnį, pasikliauti savimi ir džiaugtis viskuo, ką turi.
Už pasidalintas mintis, pamokas ir patirtis gyvenimo keliukuose ir kryžkelėse, už priėmimą ir geras širdis nuoširdus „Ačiū“ visiems Kunigiškių krašto žmonėms.
Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *