Jei gyvenimas prasmingas – ir šimto metų negana…

Gegužės 25 d. Prienų globos namų seklytėlėje kvepėjo kava, skambėjo muzika, šurmuliavo svečiai – jų dėmesys, sveikinimai, gėlės ir linkėjimai buvo skirti 100 metų jubiliejų šventusiai Ievai Pūkienei.

Šimto metų sulaukusi prienietė Ieva Pūkienė su ją pasveikinusiais svečiais, Globos namų darbuotojais, dukra Angele ir žentu Toni.

Prienietę Ievą Pūkienę su garbinga sukaktimi pasveikino, gėlėmis ir dovanomis pradžiugino LR Seimo narys Andrius Palionis, jo padėjėja Regina Juočiūnienė, Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas ir Prienų seniūnijos vyr. specialistė Janina Armonienė. Svečiai jubiliatei linkėjo stiprybės, geros sveikatos, artimųjų dėmesio ir šviesių metų.
Garbingo amžiaus sulaukusią prienietę, globos įstaigoje apsigyvenusią tik šį balandį, pagerbė ir tautine juosta apjuosė Globos namų administracijos darbuotojai – direktorė Inga Barkauskienė, jos pavaduotojas Vytas Bujanauskas ir Socialinio darbo skyriaus vadovė Dalia Šimukauskienė. Direktorės teigimu, proga tikrai neeilinė – paskutinį kartą šimto metų jubiliejus šioje seklytėlėje švęstas prieš trejus metus. Pritariant akordeonui, jubiliatės artimieji bei svečiai I.Pūkienei padainavo posmelį „Mūsų dienos kaip šventė…“, nuskambėjo ir tradicinis „Ilgiausių metų…“
Jubiliatei vis raginant vaišintis tortu ir kava, svečių smalsumas paėmė viršų: tai kurgi slypi šios žvalios ir šviesaus proto moters ilgaamžiškumo paslaptis? Ją įminti padėjo I.Pūkienės dukra Angelė, kartu su vyru Toni į mamos gimtadienio šventę sugrįžusi iš Vokietijos, kurioje gyvena pastaruosius 14 metų.
Dukros Angelės teigimu, jos mama Ieva Spūdytė gimė 1919 metų gegužės 26 dieną Šilavoto kaime. Į šį pasaulį ji atėjo neramiais nepriklausomybės kovų laikais, vos mėnuo po to, kai buvo išrinktas pirmasis Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona. Ieva nuo vaikystės nestokojo netekčių bei įvairių išbandymų. Jai teko anksti palikti tėviškę – mirus mamai, mergaitę pasiėmė auginti teta, mamos sesuo. Kai buvo dešimties, ji neteko ir tėvo. Trys vaikai – seserys ir brolis – išsiskirstė kas sau. Prienuose gyvenusi teta mergaitę leido į „Žiburio“ gimnaziją, kurioje ji baigė septynis skyrius. Tačiau tetai susirgus, Ieva paliko mokyklą ir nuo 15 -kos metų pradėjo dirbti žinomos stomatologės Lyberienės padėjėja. Nors specialių mokslų nebaigė, reikiamų žinių ir įgūdžių įgijo bedirbdama. Šiai stomatologei išėjus į užtarnautą poilsį, Ieva Prienų poliklinikoje dirbo kitų gydytojų odontologų padėjėja, kartu su jais važinėjo į mokyklas, profilaktiškai tikrindama moksleivių dantis.
Dėl netinkamų darbo sąlygų, apsinuodijusi gyvsidabriu, I.Pūkienė susirgo, ilgai gydėsi sanatorijose, o vėliau dirbo nosies, gerklės, ausų bei akių ligų kabinetuose gydytojų padėjėja. Savo darbinę karjerą ji baigė būdama 69 -erių.
Ievos Pūkienės vyras taip pat kilęs iš Prienų rajono, su juo susilaukė dukros Angelės ir sūnaus Vytauto, šeima ilgą laiką gyveno Prienuose, Kęstučio gatvėje.
Pasak dukros Angelės, ilgas jos mamos gyvenimas nestokojo įvykių, vertų knygos. Juolab kad mama visuomet buvo labai aktyvi ir pilietiška, laisvalaikiu Prienų kultūros namuose šoko tautinius šokius, dalyvavo dainų šventėse.
Dukrai labiausiai įstrigę atmintin mamos pasakojimai apie sudėtingus karo ir pokario metus, kuomet šeimai ne kartą teko slapstytis ir nuo trėmimų į Sibirą, ir nuo priartėjusio karo fronto. Prasidėjus žydų genocidui, jos mama ryžosi pagelbėti pažįstamų stomatologų šeimai iš Kauno, tėvus ir du vaikus paslėpė savo namo rūsyje. Gerų žmonių dėka jie sušaudymo išvengė.
Vokiečiams traukiantis į Vakarus, kilo bombardavimų grėsmė, kad apsisaugotų, Angelės tėvukas buvo netgi bunkerį išsikasęs. Visgi pasislėpti nuo ginkluotų kareivių, kurie ėjo iš namo į namą ieškodami jaunų darbininkių, nepasisekė, Ieva ne savo noru turėjo jiems patarnauti virtuvėje…
1982 metais Pūkai pardavė namą Prienuose ir apsigyveno Vilniuje, arčiau vaikų ir anūkų. Turėjo namelį, darželį ir vištų, gyveno ūkiškai. Dukra prisimena, kaip mama stačia galva įsitraukė į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo įvykius – ji nepraleido mitingų, akcijų, dalyvavo ir lemtinguose Sausio 13 -osios įvykiuose, matė tankų traiškomus žmones, budėjo prie laužų. Įspėjus apie rusų kariškių rengiamą šturmą, ji kartu su kitais patriotais gyva siena stojo ginti Lietuvos, kuria tikėjo. Už drąsą ir pasiaukojimą I.Pūkienė buvo apdovanota padėkos raštu.
Mirus vyrui, Ieva Pūkienė sostinėje pasijuto vieniša – vaikai darbe, anūkai užaugę, todėl 1993 m. panoro sugrįžti į gimtinę, arčiau įprastos aplinkos ir pažįstamų žmonių. Nusipirko nedidelį namelį Šaltinių gatvėje, Prienuose, kur savarankiškai gyveno iki 2018 metų gruodžio, kuomet gatvėje paslydusi patyrė traumą. Anot dukros, iki tol mama sveikata nesiskundė, pagalbininkų buityje atsisakė.
Nuostabą kelia ir tas dukters paminėtas faktas, kad I.Pūkienė jau būdama 95 -erių, nemokėdama kalbos, be palydovo į Vokietiją pas dukrą ir vaikaičius atvažiavo autobusu su persėdimais. Lėktuvu skristi bijojo, maža kas gali atsitikti…
Antras mėnuo I.Pūkienė gyvena Prienų globos namuose, kur ir sutiko savo šimtąjį gimtadienį. Kiek anksčiau šią datą ji paminėjo su artimaisiais – dukros ir sūnaus šeimomis. Močiutė turi keturis anūkus ir tris proanūkius.
Kažkada Ieva Pūkienė, jau turėjusi didelę metų naštą, vieno pokalbio telefonu metu klausydamasi savo draugės – žinomos Prienų siuvėjos Lodienės – skundo, esą jai nusibodo gyventi (moteris mirė sulaukusi net 106 -erių ar metais daugiau), atsakė: „O man dar negana, gyvensiu iki 107 -erių. Pabandyk ir tu.“
Šį šimtametės pažadą pasigavę svečiai iškart suskato savo kalendoriuose pasižymėti 2020 metų gegužės 26 -ąją, kad nepamirštų atvykti ir pasveikinti jubiliatės, įžengusios į antrąjį gyvenimo šimtmetį…
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *