Ar žemdirbius suvienys malda?

Vieną gegužės sekmadienį rajono žemdirbiai, kaip ir daugelio kitų rajonų, Prienų bažnyčioje meldėsi, prašydami Dievo pagalbos – atsiunčiant lietaus ir išsaugant verslą.
Visuotinės maldos akciją inicijavo šalies Pieno gamintojų asociacija. Jos vadovas prieš kelerius metus drauge su kitais Europos šalių ūkininkais dalyvavo audiencijoje pas pasaulio katalikų bažnyčios vadovą Popiežių Pranciškų, įteikė jam raštą apie valstybių vadovų ir bendrijos politikų abejingumą, matant skriaudžiamus pieno gamintojus. Popiežius pažadėjo melstis, bet priminė ir visuotinės maldos būtinybę.
Mūsų protėviai, šimtaprocentiniai žemdirbiai ir gamtos vaikai, namus prašė saugoti Pagirnio, javus – Nosolo, galvijus – Baubio ir Sutvaro. Dievybėmis buvo laikoma kiekvienas paslaptį turintis gyvenimo reiškinys.
Visi žinome ar bent girdėjome biblinę legendą apie Babelio bokštą, kuomet žmogus panoro užkopti į dangų ir tapti pasaulio valdovu. Bokšto statybos baigėsi labai netikėtai – Dievas sumaišė statytojų kalbas.
Pasidairydami į savo tikrovę regime panašias tendencijas. Visi šalies žemdirbiai siekia gerovės, tačiau skirtingi jų interesai nepadeda bendrai sėkmei. Oficialiai teigiama šalyje esant 120 tūkst. ūkininkų. Solidžiausia Lietuvos ūkininkų sąjunga vienija jų apie 5 proc., grūdų augintojų, pieno ir mėsos gamintojų, sodininkų, daržininkų asociacijos savo narius skaičiuoja šimtais. Gausiausia turėtų būti sofos ūkininkų bendruomenė, tik ji niekuomet nesileis įregistruojama – tuoj išaiškės jų gaunamos ES išmokos ir nuoma už žemę, bus surastas popierinis interesų konfliktas. Esama daug atvejų, kai tas pats žmogus priklauso kelioms asociacijoms. Visuomeninės žemdirbių organizacijos dėl galimos europinės ar valstybės paramos kuria „horizontalius“ ir „vertikalius“ kooperatyvus, nelygu jų vadovų iškalba, verslumas ir, deja, pažintys Vilniuje.
Sekmadienio pamaldos dėl sausros ne tik tikinčiuosius, bet ir laisvamanius žemdirbius bažnyčioje privertė susikaupti tyloje ir pagalvoti visų pirma apie save. Sunkiausia buvo ištarti bendros maldos žodžius apie Dievą, brolius ir seseris, kuriems kiekvienas žmogus yra nusidėjęs mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais, be to, prisipažinti, jog dėl to jis pats ir yra kaltas. Tegul tai buvo mechaniškas maldos žodžių kartojimas, bet jis ištartas visų bažnyčioje susirinkusiųjų lūpomis.
Pirmą kartą per atkurtosios Nepriklausomybės metus šalies gyventojai meldėsi prašydami Dievo, kad išliktų Lietuvos žemės ūkis. Daugelį amžių lietuviai buvo įsitikinę, jog tik žemė ir į ją išlietas prakaitas suteikia žmogui būties prasmę ir buities gerovę.
Šiandien virš Lietuvos sausra, galingi traktoriai stepe paverstuose laukuose kelia dulkių debesis. Naudos ir pelno siekimas bet kokia kaina nualino ne tik žemę, bet ir žmogų. Prieš keliolika metų skriaudžiamas ūkininkas tradiciškai kreipdavosi į valdžios žmogų, šiam neatsiliepus – į žiniasklaidą. Paviešinta neteisybė skaudžiai kirsdavo valstybės biurokratų monolitui. Šiandien valdininkas susitapatinęs su valstybe, netgi randa šių žodžių bendrystę -„val-“. Ūkininkų skaičiavimais, šalies žemės ūkis sukuria tokį bendrąjį vidaus produktą, kokį valstybė skiria krašto apsaugai. Šiandien už valstybės sienų plaukioja nerimo debesys. Iš vienur atslenka stichinių nelaimių, avarijų grėsmės, iš kitur – panašaus į mūsų agrarinio sektoriaus perprodukcija. Pigesnis pienas, mėsa, vaisiai, daržovės jau dabar plūsta į Lietuvą. Iš kaimo išvarytas arba nuo darbo atpratintas žmogus tiesia ranką valstybės pašalpai. Baltojoje knygoje aiškiai parašyta: regionuose skatinsime gimstamumą, kursime darbo vietas. Niekam ne paslaptis, jog kaime ūkininkai neranda norinčio uždirbti žmogaus, todėl investuoja į fermų robotus, inovatyvias laukų priežiūros sistemas. Technologijos, gamybos intensyvinimas patį žmogų verčia automatiškai veikiančia sistema. Oficialiai deklaruojamas bendruomeniškumas nenusileidžia iki paskiro žmogaus reikmės. Kur bepažvelgsi – nesutarimai, priešprieša, įtakų dalybos. Senieji mūsų žemdirbiai meldėsi vertybėms, saugojo šeimos tradicijas, puoselėjo žemę, jautė ryšį su gamta. Šiandienos žmogus nejaukiai pasimuisto, pavadintas kaimiečiu, ūkininku. Visuomenėje formuojamas žemdirbio įvaizdis varijuoja tarp vargšo nevykėlio ir įtakomis besišvaistančio žemgrobio. Jeigu miesto varguoliai pastebi parduotuvėje pabrangusią duoną ar pieno produktus, jiems tuoj pat (netgi spaudos pranešimuose) paaiškinama, jog dėl to kalti ūkininkai – jie pabranginę žaliavą. Su pareiškimais, rezoliucijomis, netgi grasinimais bylinėtis su valstybe įsijautusios žemdirbių savivaldos organizacijos geriausiu atveju tik virpina orą. Į kiekvieną viešą ūkininko pagalbos šauksmą reaguojama tradiciškai: atsiunčiama komisija, surašomas aktas, paskiriama bauda. Žiniasklaida kaltinama tikrovės juodinimu: žemdirbiai, kaip ir apskritai verslas, patiria sunkumų, nes veikia rinkos dėsniai, tačiau pažiūrėkite, kiek yra ūkininkų milijonierių, kiek sėkmės istorijų.
Iš Kristijono Donelaičio raštų žinome, jog aštuonioliktojo amžiaus išvakarėse septynerius metus pylė lietus, vėliau tiek pat metų tęsėsi sausra. Prasidėjęs maras išguldė kaimus, neliko gyventojų. Į Lietuvą iš kitų Europos kraštų, savo kaizerių ar karalių paraginti, kėlėsi valstiečiai, kuriuos poetas vadino „šveisteriais“ ir „prancūzpalaikiais“.
Mūsų gerbiamas žemdirbys orientuojasi į tolimąją savo verslo perspektyvą. Tarsi kartų pipirą perkanda ir išspjauna už valstybės pinigus kuriamas strategijas, atsijoja kas ketverius metus upėmis nuplaukiančius politikų pažadus. Valstybės institucijose jau svarstoma steigti paguodos telefoną specialiai ūkininkams. Pastarieji kaip visuomet valstybės pastangas aplenkė – kreipėsi į paskutiniąją (galbūt pirmąją) instanciją – Dievą. Šventojo Rašto aiškintojai teigia, jog Dievas nesprendžia žmogaus problemų, tik pataria ieškoti atsakymų savyje, atlikti sąžinės sąskaitą. Didelis ir aukštas kalnas kiekvieno mūsų laukia. Ar po to pasibaigs sausra – dar nežinia, tačiau žmogus jau bus supratęs savo ateities misiją.

Justinas ADOMAITIS