Lietuva išsirinko naująjį prezidentą ir, tikiuosi, pradės naują politinę savo istorijos erą. Turėjome Algirdo Brazausko, Valdo Adamkaus, Dalios Grybauskaitės epochas. Dabar bus Gitano Nausėdos. Tik Rolando Pakso buvimas sostinės Simono Daukanto aikštės rūmuose porą metų laikytinas labiau nesusipratimu, nei reikšmingu laikotarpiu. Nebent tuo, kad Lietuvoje absoliučiai didumai žmonių vėliau tapo visiškai aišku, kaip nereikia būti šalies vadovu ir kokio vadovo šiai šaliai nereikia.
Šia proga visus nuoširdžiai sveikinu. Regis, turėsime gana empatišką prezidentą, suprantantį visuomenės lūkesčius, pakankamai nepriklausomą nuo mums įprastų politikos lyderių bei personažų, nuo kurių kiekvienam savotiškai darosi koktu.
Nežinau, kaip svarbiausiame šios šalies poste seksis p. Nausėdai. Kaip nors seksis, turint galvoje, kad pagrindinėms, Konstitucijoje numatytoms funkcijoms atlikti, šalies vadovui atitinkamos institucijos deleguoja patarėjus, kurie padeda orientuotis koordinačių sistemoje. Greičiausiai tokių yra ir p. Nausėdos rinkimų kampanijos komandoje.
Abejonių kyla dėl kiek kitokių reikalų. Pradėsiu kiek iš toliau. „Laisvės“ televizijos laidos „KATukai“ (laidos pavadinimas – „Verslo klasės“ žurnalo redaktoriaus Aurelijaus Katkevičiaus ir dviejų komunikacijos konsultantų – Mykolo Katkaus bei Arijaus Katausko – pavardžių šaknies išvestinė) dalyvis Mykolas Katkus paskutinėje laidoje apgailestaudamas kalbėjo, esą rinkimų kampanija tarp pirmojo ir antrojo prezidento rinkimų turų buvo gana nuobodi, o p. Nausėdos konkurentės Ingridos Šimonytės štabas per dvi savaites taip ir nesugebėjo surasti silpnų vietų ir paversti p. Nausėdos silpnybes žiniasklaidai įdomiomis istorijomis. Ponas Katkus tvirtina, kad klausimai, į kuriuos derėjo atsakyti, t.y. sudominti rinkėjus, buvo trys: 1. Kas bijo Gitano Nausėdos? 2. Kas remia Gitaną Nausėdą? 3. Ką slepia Gitanas Nausėda?..
Jei į juos nebuvo atsakyta, reiškia, kad bus bent mėginama atsakyti vėliau.
Taigi, mano supratimu, artimiausiu metu, gal net iki inauguracijos p. Nausėdos laukia kai kurie sunkumai. Viena vertus, visų spalvų politikos senbuviai jam anksčiau arba vėliau surengs „utėlėtumo patikrinimą“. Konservatoriai išbandys naujojo prezidento laikyseną Rusijos politikos, Ramūno Karbauskio verslo atžvilgiu (visai ne korektiškų debatų forma), valdantieji valstiečiai-žalieji ne vėliau kaip tvirtinant naujosios vyriausybės sudėtį sieks atknisti faktines naujojo šalies vadovo sąsajas su politine opozicija. Kairieji mėgins p. Nausėdos „dešinumą“, tautininkai – „kosmopolitiškumą“.
Tai jokia pikta valia. Tiesiog tokia yra visų politinio užnugario neturinčių lyderių lemtis. Neišvengiamybė, kurią jiems tenka patirti.
Be abejonės, žiniasklaida lauks rugpjūtį pasirodysiančios p. Nausėdos rinkimų kampanijos finansavimo ataskaitos ir galimai nesueinančių jos galų. Dar vieną aspektą prieš keletą dienų paminėjo vienas mano sutiktas politikos konsultantas, kuris visiškai įsitikinęs tvirtino, kad tokios politinės kampanijos, kokią įgyvendino p. Nausėda su bendraminčiais, be profesionalų („baikite taukšti niekus apie pasišventusius, algų neimančius savanorius!“) sudėlioti neįmanoma.
Pono Nausėdos laikysena, regis, rodo, kad jis tokioms problemoms yra pasirengęs. Nors nebūtinai apie tai visa ką gerai žino. Juo labiau iki šiol galima buvo pastebėti požymių, kad aštriai iškilus kokiems nors klausimams ar problemoms, naujasis šalies vadovas laiko smūgius ne visai stoiškai. Tai gali būti paviršutinis įspūdis. O gal ir ne.
Kad ir kaip ten bus, šios problemos p. Nausėdai trukdys telkti dėmesį į reikalus, kuriuos tvarkyti jis yra išrinktas. Ar bent taip mano, kad yra tam išrinktas.
Ar ne pernelyg pesimistiškai rinkimų nakties proga? Galbūt. Tačiau mano kuklia nuomone, ne tiesioginės funkcijos, o būtent tokie aspektai lems, kur judės naujojo Lietuvos Respublikos prezidento reitingai, populiarumas ir pasitikėjimas juo.
Rytas Staselis
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“