„Šalia sukrauto lagamino dar reikia ir lietuviško paso…“

Nedaloma Lietuva

„Lietuviai liks lietuviais visada, šį supratimą jie perduoda ir ateities kartoms,“ – Pasaulio lietuvių metams skirtoje konferencijoje Prienuose pabrėžė Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke, atsakydama būgštaujantiems, jog lietuviai užsienyje baigia nutautėti.

Pasaulio lietuvių metams skirtoje konferencijoje Prienuose dalyvavo (iš kairės): Punsko bendruomenės atstovas J.Vaičiulis, Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorė J.Zailskienė, Bulgarijos lietuvių bendruomenės atstovės V.Paškūnaitė – Aleksandrova ir A. Sabaliauskaitė Tsachev, PLB pirmininkė D.Henke ir kraštietis žurnalistas Č.Iškauskas. Jų diskusiją moderavo žurnalistas A.Perednis.

Dalios Henke tvirtinimu, Pasaulio lietuvių bendruomenė vienija net 47 šalyse gyvenančius lietuvius, o pastaraisiais metais į bendrą „šeimą“ įsiliejo nauji bendruomenės skyriai, susikūrę tokiose šalyse, kaip Meksika, Kinija, Izraelis… Suvokdami, kaip svarbu neištirpti kitų kalbų ir kultūrų katile, neprarasti savo tradicijų, jie steigia lituanistines mokyklas, organizuoja įvairius renginius, švenčia šventes, bendrauja tarpusavyje, savo aplinkoje atstovauja Lietuvai, reprezentuoja ją, formuoja tėvynės įvaizdį svetur.
Išeiviai ne tik parsiuntė į Lietuvą milijardus uždirbtų eurų, jie domisi tuo, kas vyksta Lietuvoje, ir internetiniuose portaluose pasigenda žinių iš tų regionų, iš kurių jie kilę. Kreipdamasi į konferencijoje dalyvaujantį „Delfi“ portalo vyr. redaktorių Vytautą Benokraitį, D.Henke kvietė spausdinti daugiau pasakojimų apie tai, kaip sparčiai gimtasis kraštas keičiasi, gražėja, įgauna patrauklumo.

Prienų kultūros ir laisvalaikio centro, Prienų krašto muziejaus, Prienų Just.Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos vadovai pasirašė kultūrinio bendradarbiavimo sutartis su Punsko, Bulgarijos ir Pasaulio lietuvių bendruomenių vadovėmis.

„Todėl ieškokite ryšių su išeiviais iš savo krašto, kvieskitės juos parvykti į regionus su savo žiniomis, patarimais ir kapitalu,“ – ragino D.Henke, pagirdama Prienų r. savivaldybės iniciatyvą įvairiais būdais ieškoti kontaktų su žemiečiais – ir iš rajono išvykusiais į didmiesčius, ten baigusiais mokslus, užimančiais įtakingas pareigas, ir po užsienius išsibarsčiusiais, ten įsitvirtinusiais, tačiau žadančiais kada nors sugrįžti atgal į Lietuvą…
Ketinimas „kada nors“ neapibrėžtas laiku. „Visi lietuviai tvirtina, jog būtinai sugrįš į Lietuvą, savo tėvų žemę, pasilaidoti, todėl mes turime turėti gerų idėjų, kad „užmestume savo tinklus“ ant jų daug anksčiau,“ – pajuokavo D.Henke.
PLB vadovė atskleidė dešimt būdingų dalykų, kurie, apklausos duomenimis, emigrantus traukia atgal į Lietuvą. Išeivius su gimtine vis dar sieja namai, tėvai, artimieji, tradicijos, kultūra, galimybė kalbėti lietuvių kalba – gyventi šioje terpėje yra įprasta ir daug paprasčiau. Nereikėtų nuvertinti ir to, kad Lietuva, būdama ES sandraugos šalimi, patraukli ir dėl demokratinių vertybių, ir dėl bendros rinkos, ir dėl plačių galimybių veikti. Anot D.Henke, šalies patrauklumo kriterijų sąraše vokiečiai įrašytų energetinę Lietuvos nepriklausomybę. O kurį laiką pagyvenusieji kurioje nors karšto klimato šalyje Lietuvą giria už vaizdingą gamtą, gerą klimatą, švarų geriamąjį vandenį. Ir, žinoma, išvykę tautiečiai pirmiausia pasigenda lietuviško alaus bei cepelinų.
Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės D.Henke teigimu, neseniai įvykęs referendumas dėl pilietybės išsaugojimo, kuriame „už“ pasisakė per 72 proc. balsavusių šalies piliečių, ir balsavo triskart daugiau, nei įprastai, tautiečių užsienyje, rodo, kad žmonėms labai rūpi šitas klausimas.
„Skaičiai rodo, kad mes „sumušėme“ visus rekordus. Tai ne tik didelė pilietiškumo pergalė, bet ir signalas būsimam Prezidentui, Konstituciniam Teismui, Seimui ir Vyriausybei ieškoti būdų, kaip stiprinti ryšį su užsienio lietuviais“, – teigė Prienuose besilankiusi Pasaulio lietuvių bendruomenės lyderė.
Pasak jos, išvykę lietuviai nori likti Lietuvos dalimi, todėl, atstovaujami Pasaulio lietuvių bendruomenės, jie siekia pilietybės išsaugojimo, elektroninio balsavimo ir atskiros rinkimų apygardos, nuo kurios turėtų savo atstovą Seime.
Kas migrantams, svarstantiems apie sugrįžimą į Lietuvą, į Prienus, labiausiai aktualu? Pirmiausia, pasak D.Henke, ne mažiau, nei darbas, jiems rūpi švietimo sistema, todėl jie kelia klausimą, ar jų vaikai pritaps mokyklose ir nejaus socialinės atskirties? Todėl daugeliu atvejų tautiečiai savo sugrįžimą atidėlioja iki to momento, kai jų vaikai baigs mokyklas.
Tad skambių žodžių „Welcome to Lithuania“ nepakanka, tautiečių sugrįžimui reikia pasirengti – sudaryti sąlygas jiems įsikurti, išmokslinti savo vaikus, plėtoti verslus, uždirbti, pasijusti reikalingiems ir gerbiamiems.
Diskusijos dalyvės, Bulgarijos lietuvių bendruomenės atstovės, meilės emigrantės Aistė Sabaliauskaitė Tsachev ir Vilma Paškūnaitė – Aleksandrova pabrėžė, jog nėra dviejų Lietuvų: ir svetur gyvendami lietuviai rūpinasi galimybe išmokyti vaikus gimtosios savo kalbos, švęsti nacionalines šventes, puoselėti lietuvybę ir panašiai kaip keliautojas Matas Šalčius pasaulio centruose „užkariauti Lietuvai vietą“.

Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė D.Henke.

27 -erius metus Vokietijoje gyvenanti Dalia, Bulgarijoje įsikūrusios Aistė ir Vilma tikina nepraradusios ryšio su Lietuva ir į ją dažnai sugrįžtančios. Dalios teigimu, dėl savo vaikystės ir jaunystės prisiminimų, brangių vietų Lietuvoje vis tiek jautiesi truputį savesnė, nei kitoje šalyje. „Tačiau turime galvoti apie tą kartą, kuri jaučiasi esanti ir 100 proc. lietuviais, ir 100 proc. šalies, kurioje gimė, piliečiais,“ – perspėjo D.Henke.
Punsko bendruomenės atstovas Jonas Vaičiulis, kalbėdamas apie Lenkijos lietuviams rūpimas aktualijas, nurodė vieną skirtumą: „Ne mes išvažiavom iš Lietuvos, valstybė (jos teritorija) atsitraukė nuo mūsų.“
Pasak jo, lietuviai Punske, Seinuose, Suvalkuose išsaugojo stiprias lietuviškos šeimos tradicijas, kalbą, jų vaikai vyksta studijuoti į Lietuvą. Kunigai veda pamaldas lietuvių kalba šešiose bažnyčiose, tautiečiai buriasi į bendruomenes, prie Lietuvių namų veikia saviveiklos kolektyvai, rengiami festivaliai ir šventės. Steigiami lietuviški restoranai ir kavinės, kuriuose galima pavalgyti nacionalinės virtuvės patiekalų. J.Vaičiulio tvirtinimu, Lenkijos lietuvių bendruomenės yra užmezgusios ryšius su 26 Lietuvos savivaldybėmis, plėtojami kultūriniai mainai.
Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorė Jūratė Zailskienė, diskusijos moderatoriaus, žurnalisto Aurimo Perednio paklausta, ko, pavyzdžiui, prieniečiai tikisi iš užsienyje gyvenančių kraštiečių, sakė, kad savivaldybei labai svarbu su jais užmegzti kontaktus ir bendrauti, palaikyti nuolatinį dialogą, sulaukti įvertinimo, pasiūlymų, idėjų ir postūmio Prienams. Ji pasidžiaugė, kad prie ne taip seniai sukurtos Facebook paskyros „Globalūs Prienai“ jau prisijungė per 400 prieniečių.
Kokias naujas galimybes Prienai gali pasiūlyti sugrįžtantiems emigrantams? Gal panašiai, kaip ištuštėję Italijos miesteliai, vilioti apleistais, 1 euro vertės namais, sodybomis? Idėja konferencijos dalyviams pasirodė įdomi ir verta dėmesio, bet savivaldybė neturi nei laisvų pastatų, nei žemės sklypų, kuriuos galėtų pasiūlyti. Vis dėlto, ko gero, toks poreikis būtų, tai patvirtino ir jaunosios kartos prieniečiai.
Iš salės į diskusiją įsitraukusi Akvilė į Prienų rajoną, kur kuriasi savo senelių žemėje, sugrįžo iš Norvegijos. Savam krašte ji jaučiasi gerai, turi svajonių darbą ir gali pasakyti, kad kraujo šauksmas, vienijantis lietuvius visame pasaulyje, yra vertybė ir jėga.
Jungtinėje Karalystėje dirbanti ir gyvenanti Indrė pastebėjo, jog Prienai jaunėja, keli jos pažįstami, baigę studijas, vaikus augina gimtame mieste.
A.Peredniui rūpėjo išgirsti ir dabartinių moksleivių nuomonę. Jo kalbintieji jaunuoliai tvirtino, kad po studijų Lietuvoje ar užsienyje būtinai sugrįš į gimtąjį miestą.
Lietuvių bendruomenių užsienyje atstovai linkėjo prieniečiams nebūti kukliems ir užsisklendusiems – įvairiais kanalais skelbti pozityvias naujienas apie savo miestą – kaip tvarkoma ir gyventojų poreikiams pritaikoma aplinka, kaip keičiasi žmonių gyvenimas (fontano atsiradimu konferencijoje pasidžiaugta keletą kartų), tai labiau motyvuotų sugrįžti.
Visgi emigracija yra globalus reiškinys, priminė Aistė Sabaliauskaitė Tsachev, ir nereikia svajoti, jog visus tautiečius pavyks susigrąžinti fiziškai. Tačiau juk ir užsienyje įsitvirtinę, savo darbais garsūs lietuviai, tokie, kaip režisierė Dalia Ibelhaubtaitė, dirigentė Mirga Gražinytė, rašytojas Jonas Mekas ir kt., savo šaliai gali duoti naudos, tapti savotiškais jos ambasadoriais.
Todėl D.Henke kvietė lietuvius nesiskaldyti tarpusavyje, o bendrauti ir bendradarbiauti, nes ir vieni, ir kiti yra tokie pat Lietuvos patriotai. Pasaulis yra globalus, todėl, pasinaudojant moderniomis ryšio priemonėmis, galima gyventi Australijoje, bet dirbti Lietuvai.
„Reikia, kad Lietuva pakeistų savo požiūrį į tautiečius užsienyje – svarbu, kad jie neprarastų pilietybės, juk šalia sukrauto lagamino dar reikia ir lietuviško paso,“ – diskusijas apibendrino Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė D.Henke.
Ko gero, tai ir būtų pats svarbiausias apsisprendimo sugrįžti momentas ir nereikėtų ištuštėjusių kaimų bei miestelių „įlietuvinti“, pavyzdžiui, ukrainiečiais…
Dalė Lazauskienė

 

Rubrikoje „Neliks duonos su druska - liks Tėvynė“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *