Iš amžių glūdumos atklydęs

2019 – Vietovardžių metai: Konkursas „Mano kaimo, miestelio, miesto vardas“

Yra Šilavoto pašonėje toks kaimas. Kadaise buvęs didžiausias ir gausiausiai apgyventas ne tik savo parapijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Keistu pavadinimu. „INGAVANGIS. Oi, kaip man patinka, kad jo niekas iš karto neįsimena, neištaria, kad niekas nemoka kirčiuoti. Šis pavadinimas man skamba kaip liaudies sutartinė, skamba kaip džiazas, skamba kaip visa simfonija. Paslaptingas jotvingiškas kaimo vardas – išdidus“, – tikina iš jo kilusi garbi poezijos ir prozos kūrėja Aldona Ruseckaitė.

Dėl to pavadinimo daug kas jau ilgoką laiką suka galvas. Pagal skambesį lengviausia jo kilmę buvo galima susieti su „ilgais langais“. Pagrindo būta. Iki pat XIX amžiaus pabaigos šio kaimo, priklausiusio Klebiškio dvarui, gyventojai skurdo menkučiuose namukuose, daugiausia dūminėse trobelėse, sustatytose dar baudžiavos laikais ant mažyčių sklypelių viena prie kitos. Naikinant dvarą ir kuriantis jo žemėse vienkiemiams, gyvenamųjų namukų talpą didinta į aukštį (didinti į plotį sunkiai leido pamatai), tad ilginta langus. Bet kaimo pavadinimas atsiradęs kur kas seniau. Beje, liaudiškas etimologizavimas, matyt, paveikė ir dar buvusį mokinį šešiolikametį Joną Mačį, vėliau garsėjusį Kėkšto slapyvardžiu: jis prie savo surinktų ir išlikusių liaudies pasakų nurodo, jog jos užrašytos „ Ilgalangyje“.
Jonas Basanavičius, XIX amžiaus pabaigoje susidomėjęs Lietuvoje gausių etninių vietovardžių kilme, šio kaimo pavadinimą (jo nugirstą ir pateiktą iškreiptą – Ilgavangiai) buvo linkęs sieti su žodžiu vangus (t. y. tingus, nejudrus), nes esą „girdėjęs, būk gyventojus viso to kampo nuo Garliavos šiaurės link iki Nemuno ir rytų link net iki Prienų vadina vangiais“.
Šio vietovardžio kilme susidomėjo ir kalbininkas Aleksandras Vanagas. Jis pažymėjo, kad „kaimo vardas Ingavangis yra labai savitas, neįprastas, norom nenorom patraukiantis dėmesį“ ir esąs toks vienintelis ne tik Lietuvoje, bet ir „apskritai baltų žemėse“. Kartu vietovardžių tyrėjas nurodo, jog jis sudarytas „iš šaknų ing- bei vang-“. Šaknį vang- turi daugelis Lietuvos vietų vardų (net ir upė, pieva, raistas…), ji pasitaiko latvių, prūsų, net kuršių vietovardžiuose. Tačiau A. Vanagas neranda tvirto paaiškinimo, kaip Šilavoto apylinkėje galėjusi atsirasti šaknis ing-, tad apsiriboja netvirta prielaida, kad ją į čia bus atnešę XV amžiuje migravę žemaičiai, kuriems ši priesaga yra būdinga.
Senų senovėje beveik visa dabartinė Lietuvos teritorija buvo apaugusi miškais. Miškinga buvusi ir ta vieta, kur dabar yra Ingavangis. Žemumos pievos, per kurias dabar driekiasi vos vandenį sukaupiantis Lašašos upelis, dar neseniai gyvenusių šimtamečių senolių atminimu, senų senovėje buvusios užlietos vandens (XX amžiaus viduryje upelio pakrantėse tebekastos durpės). Kaip „Kariūno atsiminimuose“ rašo iš čia kilęs karys ir literatas Simas Urbonas, „visas kaimas atrodo gulįs lyg kokiam išdžiūvusio ežero dugne“. Bet jo pašonėje esantis Pažarsčio pilkapynas tyrinėtojams atskleidė, kad čia, tarp miškų ir prie vandenų, žmonių gyventa dar prieš kelis tūkstančius metų. Archeologai nustatė, kad tai buvusi viena seniausiai apgyventų vietų visame dabartiniame Prienų rajone. O patys pilkapiai buvo supilti bent prieš du tūkstančius metų. Tiriant juose aptiktus radinius, nustatyta, kad senieji šių vietų gyventojai buvę ne lietuviai, o kita nedidelė savarankiška baltų gentelė, artima ir prūsams, ir jotvingiams. Ji, nuošaliai gyvenusi, natūraliai asimiliavosi (ištirpo) tarp lietuvių, palikdama jiems savotišką, keistą savo gyventos vietos pavadinimą – Ingavangis. Mažojoje Lietuvoje (Rytų Prūsijos šiaurinėje dalyje) buvo ir daugiau panašiai vadintų vietovių: Apušvangis, Ūdravangis…
Kaimą, įvardytą kaip Ingowagi, randame įrašytą 1782 metais sudarytame Kauno dekanato Prienų parapijos inventoriuje – vietovių sąrašo 246 puslapyje. Sąrašas sudarytas praėjus 10 metų po to, kai Rusija, Prūsija ir Austrija pirmą kartą pasidalijo Lietuvos ir Lenkijos Respublikos (Žečpospolitos, Abiejų Tautų Respublikos) žemes. Lietuva tada dar buvo išlaikiusi atskirą nuo Lenkijos valstybinį aparatą, bet inventorius, apimantis visą valstybę, rašytas lenkiškai, tad kaimo pavadinimas svetimtaučių raštininkų buvo iškreiptas. Kai 1815 metais Sūduva virto Rusijos imperijos dalimi, kaimas rusiškai rašytas selenije / derevnia Ingovangi.
Senais laikais kaimo gyventojai buvo susispietę prie vieno kelio, iš Išlaužo vedančio Igliaukos link. Lygiagrečiai abipus jo jau XX amžiuje buvo nutiesti dar du keliai ir prie visų kūrėsi sodybos, sudarydamos tris linijas. Ilgainiui tos linijos įgijo ir pavadinimus: Pašilinė, besidriekianti šilo pakraščiu, Vidurinė – prie pagrindinio susisiekimo ir transporto judėjimo kelio ir Padaržinė – matyt, šitaip įvardyta dėl to, kad jos gyventojų žemės susiėjo su gretimos linijos gyventojų daržais. Dabartiniu metu linijų pavadinimams vis labiau gresia užmarštis: ingavangiškiai jau turi naujai suteiktus linijų, pervadintų gatvėmis, pavadinimus: Mokyklos, Pašilės, Šilo. Kodėl prireikė šitokio jau tradiciniais tapusių vietovardžių „atnaujinimo“?

Kostas Algirdas Aleksynas