Kalvių senoliai gyveno draugiškai…

Rašydama apie Kalvių kaimą pagal Algirdo Guso prisiminimus trumpai aprašiau Būblių šeimą. Nežinau, ar pavyks surinkti išsamesnės medžiagos apie visus Kalvių kaime gyvenusius žmones, bet pasinaudodama jų palikuonių ir savo skurdžiais prisiminimais pateikiu žiupsnelį pabirų apie kitus gyventojus.

Gelčių šeima
Antano ir Bronės Gelčių sodyba glaudėsi prie Ošvenčios upelio. Nuo pat mano girininkavimo pradžios ją prisimenu, kaip vieną iš tvarkingiausių. (Tuo laiku geriausiai buvo tvarkoma Skaudžių sodyba). Vasaromis gražiausiomis gėlėmis džiugindavo prie namo prigludęs darželis. Jame žydėjo labai daug lelijų. Šeimininkė jų perteklių pasodino netoli namų augančiame pušynėlyje. Vieną kartą apsilankiusi Kalviuose labai nustebau pamačiusi grupę jaunų panelių, prisiskynusių didžiausius glėbius lelijų. Pasikalbėjus paaiškėjo, kad tai Prienų komjaunimo aktyvistai taip nutarė papuošti savo renginį. Paprašyti leidimo pas šeimininkę jiems nerūpėjo.
Albina Magdelena Skaudžiūtė prisiminimuose rašo, kad Antanas Gelčys buvo pagrindinis kaimo giedorius, be kurio neapsieidavo nė vieneriose šermenyse. Jis vedžiojo giesmes. Žmona taip pat giedodavo. Gelčienė mokėjo iš avių vilnų velti veltinius. Aš sunešiojau porą jos veltų minkštų, šiltų veltinių. Vieną porą padovanojau rašytojo Vytauto Petkevičiaus žmonai, o vienerius veltinius dar tebeturiu, nors jų vėlėja jau seniai iškeliavusi Anapilin.
Gelčienė dar labai gražiai mezgė, ne tik įvairias servetėles, bet ir sukneles, kuriomis pasipuošusi eidavo į svečius. Būdama Kalviuose, pas Gelčius dažnai užsukdavau, visada su jais maloniai pabendraudavome. Deja, su jų atžalomis neteko susitikti, nes jie kaime negyveno.

Urbanavičiai
A.M. Skaudžiūtė prisiminimuose rašo: „Urbanavičius Antanas buvo tarsi kaimo dailidė. Mamytė neatsistebėdavo, kokias gražias geldukes padarydavo, klumpes ar šliures – lengvas ir dailias. O jau šaukštus, samčius kaip išskaptuodavo – vienas gražumas. Ir visi vaikai į tėvą: tylūs, darbštūs, tvarkingi. Urbanavičienei anksti mirus, iš miesto vaikų auginti parvažiavo našlio sesuo Ievuka. Taip ir pašventė sesuo savo gyvenimą brolio šešiems vaikams. Tėvelis sakydavo: „Tai šventa moteris“.
Urbanavičių sūnus Albiną ir Kazimierą Praną gerai pažinojau, nes jie buvo miško darbininkai. Šiek tiek prisimenu ir jų tėvą Antaną, kuris įdomiai pasakojo apie karą, apie ties Kalviais buvusį pontoninį tiltą per Nemuną, bet, deja, užrašyti jo prisiminimus man tada nerūpėjo.
Šiek tiek bendravau ir su dukra Albinute, gimusia 1931 m. Ji gyveno ir dirbo Kaune, o į kaimą atvažiuodavo tik per atostogas.
Albinas Urbanavičius, gimęs 1933 m., pagal stotą buvo smulkiausias Alksniakiemio girininkijos miško pjovėjas, daugelį metų nešiojęs sunkų motorpjūklį „Družba“. Kai gydytojai jam pripažino vibracinę ligą, į rankas neėmė jokio, net lengvesnio švediško motorpjūklio ir iki pensijos dirbo kitus darbus. Ką bedirbtų, Albinas viską atlikdavo sąžiningai, buvo nuolatinis girininkijos pirmūnas.
Albinas sau žmoną parsivedė iš netolimo Vangų kaimo. Jie užaugino dukrą Romą, kuri mokėsi Pelekonių pradžios mokykloje ir gyveno pas mokytoją Joną Ardaravičių. Tėtis į namus ją per Nemuną parsiplukdydavo tik savaitgaliais. Šiuo metu Roma gyvena Prienuose, vis aplanko tėvą, nes Albino žmona jau mirusi.
K.P.Urbanavičius mano girininkavimo laikais miške nedirbo, bet vėliau dirbo sakintoju Birštono girininkijoje. Už Albiną jis buvo trejais metais jaunesnis, bet liko viengungis, ir jau iškeliavęs Anapilin.
Jonas Urbanavičius, gimęs 1941 metais, gyvena Amerikoje.
Vyriausia dukra Anastazija, gimusi 1929 m., jau mirusi. Su Antanina, gimusia 1935 m., man susitikti neteko ir apie ją nieko nežinau. Šiuo metu senąją Urbanavičių sodybą aplanko dukra Albinutė.

Skučai
Algirdas Gusas prisiminimuose rašo: „Antanas Skučas (vyresnysis, gim. 1888 m.) kilęs nuo Veiverių. Kalviuosna atėjo į žentus, kai vedė Konstanciją Truskauskaitę. Jis dirbo eiguliu Birštono girininkijoje. (Tuo laiku Kalvių miškas priklausė šiai girininkijai, – aut.past.). Viengungis Konstancijos brolis Jurgis Truskauskas gyveno kartu su Skučais. Jis buvo labai šviesus ir religingas žmogus, kaime pastatė du kryžius.
Konstancija ir Antanas užaugino sūnų, taip pat Antaną (gimusį 1920 m.), kuris lankė pradžios mokyklą. Ir tėvas, ir sūnus buvo sumanūs. Apie 1949 m. pasistatė 12 voltų elektros generatorių, kurio pagalba apšviesdavo kambarius ir veikė radijas. Kaimo žmonės eidavo jos pasiklausyti ir visas žinias sužinodavo iš Skučų. Dar įsitaisė dyzelinį variklį pavadinimu „Andižanas“. Variklis sukdavo malūną, akselinę ir kitus prietaisus. Įsigijo vieno cilindro traktoriuką DT-20 ir su juo dirbdavo žemės darbus,“ – prisimena A.Gusas.
Senųjų Skučų ir Truskausko aš nemačiau. Senasis Skučas mirė 1964 m. Kada mirė Truskauskas, nepavyko sužinoti. Jaunesnysis Skučas pakeitė tėvą ir eiguliavo Alksniakiemio girininkijoje. Jis vedė Mariją Kavaliauskaitę, g. 1922 m. Jie užaugino dvi dukras Janiną ir Zitą.
Su eiguliu A.Skuču kartu dirbome 13 metų. Jį miniu tik geru žodžiu, nes pavestas užduotis atlikdavo rūpestingai ir laiku. Panaikinus Alksniakiemio girininkiją, jis dar eiguliavo karinėje girininkijoje. Gavęs leidimą, kabeliu įsivedė laidinį telefoną, nes kariškių telefonas taip pat buvo kabelinis.
Tik eigulio Skučo nuolat raginama užmezgiau ryšį su Kauno elektrikais, ir 1968 m. Kalvių kaimas buvo elektrifikuotas.
Geru žodžiu menu ir Mariją Skučienę, kuri man nukakus į Kalvius negailėdavo lėkštės sriubos ir gardžių blynų. Savi sumuštiniai likdavo pavakariams po kartu su eiguliu atliktų dienos darbų.
Antanas ir Marija sulaukė po 70 metų ir ilsisi Prienų kapinėse. Su jų dukromis iki šiol nepavyko užmegzti ryšio, nes tėviškėje jos apsilanko ne taip dažnai.

Ruseckų – Vendelskų šeima
A.Gusas prisiminimuose trumpai paminėjo ir Ruseckų šeimą: „Senasis Ruseckas vedė Marčiulionytę iš Bagrėno kaimo. Jų atžalos – Katriuka, Marija (partizanų ryšininkė), Antanina, Juozas ir Antanas. Rusecką anksti pakirto džiova, o našlė Marija Ruseckienė ištekėjo už Vendelsko iš Naravų. Jie užaugino dar du vaikus – Kazį ir Oną.“
Man dirbant, Kalviuose gyveno Marija, Antanas ir Ona. Žinojau, kad Marija buvo ištremta, bet apie savo išgyventus vargus man nėra pasakojusi. Tais laikais apie tai bijota kalbėti, o ir aš dar nesidomėjau kraštotyra, todėl per daug ir neklausinėjau. Nors ji sulaukė garbaus amžiaus, bet mirė iškamuota sunkios ligos.
Antaną Rusecką ištiko nelaimė po karo: sprogus sviediniui, jam buvo sužalotas veidas ir pakenkta akims. Nors jis silpnai matė, bet dirbo visus ūkio darbus namuose ir buvo nuolatinis miško darbininkas – su arkliu traukdavo pagamintus sortimentus. Kad jis miške nesusižeistų, kartu su juo dirbo ir Onutė Vendelskaitė. Ji negalėjo būti sąrašinė miško ruošos darbininkė, pagalba broliui jai neįsiskaitė į darbo stažą. Mane dėl tokios skriaudos graužė sąžinė, ir aš ją įforminau girininkijos valytoja. Be to, miško sodinimo, sėjinukų bei miško kultūrų priežiūros darbai buvo įforminti jos pačios vardu, todėl senatvėje ji gavo nedidelę (dalinę) pensiją. Visi jie buvo geranoriški, todėl puikiai sutarėme. Ir Antanas, ir Onutė jau iškeliavę Anapilin, sodybą prižiūri giminaičių atžalos.
Rytiniame Kalvių kaimo pakraštyje, atstatytoje Gelčių sodyboje gyvenanti palikuonė Nijolė papasakojo apie savo močiutės, kilusios iš Pošvenčio kaimo, šeimą. Dar paminėjo, kad du jos dėdės partizanavo ir žuvo, o sodyba buvo nugriauta.

Dori ir darbštūs Kalvių žmonės
A.M.Skaudžiūtė prisiminimuose rašo: „Mūsų mažame kaime gyveno dori, darbštūs, vienas kitam padedantys žmonės. Pamenu, dėdė Pranukas mirė Kauno ligoninėje. Mes su sese Danute lapkričio mėnesį patamsyje parėjome pėsčiomis iš Prienų. Tėvelis paryčiais išvažiavo į Vangus duoti žinią Dičkams. Dar neprašvitus atėjo Rusecko Mariuka ir sako: „Naktį girdėjome padvada nuvažiavo. Galvojom, gal Juozukas su kokia žinia važiavo pas Dičkų.“
Tai ir išdarinėjo meitelį. Onutė Vendelskaitė ir Mariuka Ruseckaitė kepė duoną, kiti ruošė šarvonę. Vieno žmogaus nelaimė buvo nelaimė viso kaimo žmonių,“ – prisimena Skaudžiūtė.
Tokių pavyzdžių Kalvių kaimo gyventojų palikuonys gali papasakoti daug…
Teresė Murauskaitė