Žydintis pavasaris nutiesė takus 100 metų jubiliejui

Pavasariniais žiedais papuošta gegužės 16 -oji Prienuose gyvenančiai Ievai Černevičienei buvo išskirtinė – tą dieną jai sukako šimtas metų. Erdvus jos dukters Albinos Karčiauskienės butas viename iš Stadiono mikrorajono daugiabučių nuo ryto iki vakaro buvo pilnas klegesio. Jubiliatę pasveikino šeimos nariai, kaimynai, su dovanomis ir gėlėmis į svečius atvyko Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas su savivaldybės, seniūnijos darbuotojais. O vakarop visą puokštę linkėjimų tiesiai iš sostinės ir jubiliejinį tortą jai atvežė Seimo narys Andrius Palionis su padėjėja Regina Juočiūniene.

Šimto metų sulaukusi prienietė Ieva Černevičienė su dukra Albina, anūke Renata, jos vyru Henriku, jų vaikais Sofija ir Kristijanu bei proanūke, anūkės Kristinos dukra Bella.

Artimųjų pakviesti svečiai kartu su žurnalistais trumpam prisėdo prie vaišėmis nukrauto stalo. Iš pradžių buvo nepatogu taip vėlai trikdyti nusistovėjusią šių namų dienotvarkę, bet šimtametė švytinčiu veidu akivaizdžiai neskubėjo miegoti. Pasipuošusi, besišypsanti ji sėdėjo gale stalo, smalsavo, kas ją aplankė, skanavo torto, retkarčiais šeimininkės žvilgsniu apžvelgdama stalą ir ant jo pasigesdama… silkės.
Pokalbiui užsimezgus, Ievos Černevičienės dukra Albina ir sūnus Pranas bandė įminti mamos ilgaamžiškumo paslaptį, bet vieno recepto nesurado. Jie papasakojo, kad mama visą gyvenimą mėgo valgyti ne tik saldžiai, bet ir sūriai, sunkiai dirbo, mažai miegojo, karo ir pokario metais patyrė ir nemažai streso, slaugė sergančius vaikus, tačiau tai jos amžiaus nesutrumpino, priešingai – užgrūdino. Matomai, savo ilgaamžiškumu ji paneigia visus sveikuolių sukurtus mitus ir medikų pamokymus, kaip reikia teisingai maitintis, blogų minčių ir emocijų neįsileisti, kad sveikai ir ilgai gyventum… Net prieš kelerius metus susirgusi insultu, rūpestingai dukros Albinos prižiūrima, Ieva pasveiko ir dievulio palaiminta gyvena toliau. Tuo tarpu ne visiems iš jos pagimdytų ir užaugintų vaikų likimas buvo toks dosnus…
Paklusę gamtos dėsniams vieni išeina su saulės laida, kiti ateina, kad giminę pratęstų. Beskaičiuodama savo vaikų – Albinos, Prano, Aldonos, Onutės, Marytės, Gedemino, Kazimiero – palikuonis, Ieva Černevičienė gali ir skaičių pamesti: turi 18 anūkų ir 22 proanūkius. Vieni įsitvirtinę Lietuvoje, kiti, kaip dabar įprasta, blaškosi po visą pasaulį, jų pėdsakais nusektum į Didžiąją Britaniją, Daniją, Jungtines Amerikos Valstijas… Namuose ant sienos kabo genealoginis šeimos medis – savo plačiai išsikerojusiomis šakomis ir storu kamienu jis primena ilgaamžį ąžuolą, tokį pat atsparų, kaip vyriausioji šeimos moteris. Jį sudarė močiutės anūkė Aurika.
Arčiausiai iš užsienyje įsikūrusiųjų gyvenančios anūkės Kristina ir Renata su savo išrinktaisiais ir vaikais Bella, Sofija ir Kristijanu šį mėnesį sugrįžo į Prienus ir pasisvečiuoti, ir pagerbti savo močiutę beigi prosenelę, sulaukusią gražaus amžiaus. Anūkas Erikas iš Anglijos gimtadienio proga jubiliatei atsiuntė išskirtinių gėlių puokštę, kiti anūkai pasveikino per „Skype“ programėlę. Įspūdžių vienai dienai per daug. Tai kaipgi eisi su vištomis miegoti, kai namai pilni žmonių, kurie dalinasi tau brangiais prisiminimais, apžiūrinėja tavo austus audeklus, giria nėrinius, aptarinėja nuotraukas ir stebisi šimtametės jaunatviškumu ir gyvybingumu.
Jubiliatės vaikai – Albina ir Pranas – gyvena Prienuose, iš visų vaikų jie arčiausiai mamos, todėl ir rūpesčiais, ir džiaugsmais pasidalina. Jie mielai leidosi į praeitį, kad prisimintų savo ir kitų brolių vaikystę, praleistą tėvų Ievos ir Antano Černevičių namuose Alksniakiemio kaime. Iš šio kaimo kilę ir jų tėvai – Černevičių ir Balnanosių sodybos buvusios tik per kalniuką.
Brolis ir sesuo pasakoja, kad tėvelis labai mylėjęs mamą. Teigiama, kad ji drebėjo iš baimės prieš apsigyvendama su anyta. Ūkininko sūnus, parvedęs į savo tėvų namus biednesnę marčią, vaikystėje likusią našlaite, prieš mamą ją užtarė ir paprašė nesikišti į jaunos šeimos gyvenimą. Laikytis tokio požiūrio buvo labai svarbu, nes dviejų galų gryčioje teko sugyventi ne tik su tėvais, bet ir su brolių šeimynomis.
Pasak Albinos ir Prano, jų tėvai gražiai sutarė, nepaisant to, kad mama buvo baigusi tik keturias klases ir visą gyvenimą praleido prie namų, rūpindamasi septyniais vaikais ir ūkiu, o tėvas buvo mokytesnis, gerai sprendė matematiką, mėgo būti tarp žmonių, vienu metu kaimo kultūros namuose net šoko tautinių šokių ratelyje. Jis garsėjo kaip kaimo šviesulys ir taikdarys, pas jį kaimynai ateidavo klausti patarimų. Vienerius pokario metus jis ėjo K.Požėlos kolūkio pirmininko pareigas, žinoma, šį paskyrimą jis prieš tai „suderinęs“ su „miško broliais“.

namuose net šoko tautinių šokių ratelyje. Jis garsėjo kaip kaimo šviesulys ir taikdarys, pas jį kaimynai ateidavo klausti patarimų. Vienerius pokario metus jis ėjo K.Požėlos kolūkio pirmininko pareigas, žinoma, šį paskyrimą jis prieš tai „suderinęs“ su „miško broliais“.
Dukra Albina prisimena tėvus buvus labai darbščius ir nagingus. Namai spindėjo švara, vaikai buvo aprengti ir apauti, išleisti į mokslus. Ir kada mama viską suspėdavo? Po dienos darbų, vakarienės ir namų ruošos, sumigus vaikams, ji dar sėsdavo prie staklių austi ar velti veltinius. Ji gražiai siuvinėjo, o paskutiniuosius savo nėrinius – skaras dukroms – vąšeliu nunėrė būdama jau 90 -ties.
Sūnus Pranas giria mamos keptą naminę duoną ir pyragus, ji kimšo ir namines dešras. Namų gėrybių pakakdavo ir šeimai, ir pardavimui. Tėvai, pasikinkę arklį, savo prekes veždavo parduoti į Kauną, taip prasimanydavo daugiavaikei šeimai reikalingų pinigų. Patys virdavo muilą, daugumą jo parduodavo po kaimus važinėjusiems žydeliams. Černevičiai, be daržovių ir javų, augino ir linus, jų sėklas veždavo į Garliavą, iš miestelio grįždavo apsirūpinę, kaip dabar sakoma, ekologišku aliejumi.
Mama negailėjo laiko, kad pagal gautus receptus šeimai pagamintų įmantrių patiekalų, kartą net paršiuką iškimšo ir iškepė.
Vyras Antanas žmonai darbštumu neatsiliko – kolūkyje dirbo brigadininku, vadovavo ugniagesių komandai, namuose laikė bičių, buvo geras stalius, namuose įsirengė vandentiekį, sumeistravo elektrinį malūną, iškasė šulinį, ketino statyti naują namą vietoj senų trobesių, bet nespėjo… Santuokoje tėvai kartu praleido 50 metų.
Ieva Černevičienė, likusi našle, Alksniakiemyje gyveno iki 90 -ties metų amžiaus. Kai vienai likti tapo nesaugu, dukra Albina mamą prikalbindavo žiemas praleisti Prienuose. Tačiau pavasariais ją traukte traukdavo į Alksniakiemį, prie žemės ir ūkio darbų, uogų ir grybų, kurių pilnas Druskų miškas. Taigi dar keletą metų jos abi vykdavo vasaros atostogų į kaimą, kur puoselėdavo gėles ir daržą.
Albina ir Pranas atsidūsta – kaip būdavę smagu broliams ir sesėms susiburti gimtoje sodyboje, dainuoti, pritariant akordeonui… Dabar visi išsiskirstę kas sau, todėl surinkti giminaičius į gausų būrį – nelengva misija, nebent išskirtinėmis progomis, tokiomis, kaip mamos jubiliejus. Užbėgant į priekį, verta paminėti, kad praėjusį savaitgalį A.Karčiauskienės bute buvo ankšta – pasveikinti I.Černevičienę su išskirtine sukaktimi, palinkėti sveikatos atvyko Lietuvoje gyvenantys giminaičiai – dukros, sūnūs su anūkais ir proanūkiais, jos krikšto dukra ir sesers sūnus Kazimieras su šeima. Ta proga buvo pasimelsta ir už tuos, kurie niekuomet nesugrįš…
Per septyniasdešimtmetį perkopusi Albina sako, kad jai vienai būtų sunku pasirūpinti mama, jau sėdinčia neįgaliojo vežimėlyje. Todėl jai svarbu, kad, sušlubavus mamos sveikatai, visuomet gali kreiptis į šeimos gydytoją Viliją Lukošiūtę ir pasikliauti jos patarimais. Ji dėkinga Savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus specialistei Laimai Jančiauskienei bei UAB „Mačiūnai“ darbuotojams už vonios kambario pritaikymą mamos poreikiams.
Albina dėkoja Prienų socialinių paslaugų centro direktorei Aurelijai Urbonienei ir darbuotojams už šeimai teikiamas integralios pagalbos paslaugas namuose, tai palengvina jų su mama gyvenimą. Socialinio darbuotojo/slaugytojo padėjėja Zita Saldienė kiekvieną dieną po kelias valandas skiria močiutės higienai, priežiūrai, socialinių įgūdžių palaikymui, o slaugytoja Alma Mitinienė rūpinasi pragulų profilaktika, leidžia vaistus, pataria sveikatos klausimais. Iš šilto santykio su globojama moterimi ir jos dukra akivaizdu, jog per penkerius metus tarp jų ir Socialinių paslaugų centro komandos specialistų užsimezgė stiprus žmogiškasis ryšys.
Sociali aplinka, bendravimas su ja besirūpinančiais artimaisiais ir pagalbininkais šimtametei Ievai Černevičienei kiekvieną dieną teikia stiprybės, optimizmo, skatina mylėti gyvenimą ir džiaugtis kiekviena jai skirta diena.
Dalė Lazauskienė

Dukra Albina prisimena tėvus buvus labai darbščius ir nagingus. Namai spindėjo švara, vaikai buvo aprengti ir apauti, išleisti į mokslus. Ir kada mama viską suspėdavo? Po dienos darbų, vakarienės ir namų ruošos, sumigus vaikams, ji dar sėsdavo prie staklių austi ar velti veltinius. Ji gražiai siuvinėjo, o paskutiniuosius savo nėrinius – skaras dukroms – vąšeliu nunėrė būdama jau 90 -ties.
Sūnus Pranas giria mamos keptą naminę duoną ir pyragus, ji kimšo ir namines dešras. Namų gėrybių pakakdavo ir šeimai, ir pardavimui. Tėvai, pasikinkę arklį, savo prekes veždavo parduoti į Kauną, taip prasimanydavo daugiavaikei šeimai reikalingų pinigų. Patys virdavo muilą, daugumą jo parduodavo po kaimus važinėjusiems žydeliams. Černevičiai, be daržovių ir javų, augino ir linus, jų sėklas veždavo į Garliavą, iš miestelio grįždavo apsirūpinę, kaip dabar sakoma, ekologišku aliejumi.
Mama negailėjo laiko, kad pagal gautus receptus šeimai pagamintų įmantrių patiekalų, kartą net paršiuką iškimšo ir iškepė.
Vyras Antanas žmonai darbštumu neatsiliko – kolūkyje dirbo brigadininku, vadovavo ugniagesių komandai, namuose laikė bičių, buvo geras stalius, namuose įsirengė vandentiekį, sumeistravo elektrinį malūną, iškasė šulinį, ketino statyti naują namą vietoj senų trobesių, bet nespėjo… Santuokoje tėvai kartu praleido 50 metų.
Ieva Černevičienė, likusi našle, Alksniakiemyje gyveno iki 90 -ties metų amžiaus. Kai vienai likti tapo nesaugu, dukra Albina mamą prikalbindavo žiemas praleisti Prienuose. Tačiau pavasariais ją traukte traukdavo į Alksniakiemį, prie žemės ir ūkio darbų, uogų ir grybų, kurių pilnas Druskų miškas. Taigi dar keletą metų jos abi vykdavo vasaros atostogų į kaimą, kur puoselėdavo gėles ir daržą.
Albina ir Pranas atsidūsta – kaip būdavę smagu broliams ir sesėms susiburti gimtoje sodyboje, dainuoti, pritariant akordeonui… Dabar visi išsiskirstę kas sau, todėl surinkti giminaičius į gausų būrį – nelengva misija, nebent išskirtinėmis progomis, tokiomis, kaip mamos jubiliejus. Užbėgant į priekį, verta paminėti, kad praėjusį savaitgalį A.Karčiauskienės bute buvo ankšta – pasveikinti I.Černevičienę su išskirtine sukaktimi, palinkėti sveikatos atvyko Lietuvoje gyvenantys giminaičiai – dukros, sūnūs su anūkais ir proanūkiais, jos krikšto dukra ir sesers sūnus Kazimieras su šeima. Ta proga buvo pasimelsta ir už tuos, kurie niekuomet nesugrįš…
Per septyniasdešimtmetį perkopusi Albina sako, kad jai vienai būtų sunku pasirūpinti mama, jau sėdinčia neįgaliojo vežimėlyje. Todėl jai svarbu, kad, sušlubavus mamos sveikatai, visuomet gali kreiptis į šeimos gydytoją Viliją Lukošiūtę ir pasikliauti jos patarimais. Ji dėkinga Savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus specialistei Laimai Jančiauskienei bei UAB „Mačiūnai“ darbuotojams už vonios kambario pritaikymą mamos poreikiams.
Albina dėkoja Prienų socialinių paslaugų centro direktorei Aurelijai Urbonienei ir darbuotojams už šeimai teikiamas integralios pagalbos paslaugas namuose, tai palengvina jų su mama gyvenimą. Socialinio darbuotojo/slaugytojo padėjėja Zita Saldienė kiekvieną dieną po kelias valandas skiria močiutės higienai, priežiūrai, socialinių įgūdžių palaikymui, o slaugytoja Alma Mitinienė rūpinasi pragulų profilaktika, leidžia vaistus, pataria sveikatos klausimais. Iš šilto santykio su globojama moterimi ir jos dukra akivaizdu, jog per penkerius metus tarp jų ir Socialinių paslaugų centro komandos specialistų užsimezgė stiprus žmogiškasis ryšys.
Sociali aplinka, bendravimas su ja besirūpinančiais artimaisiais ir pagalbininkais šimtametei Ievai Černevičienei kiekvieną dieną teikia stiprybės, optimizmo, skatina mylėti gyvenimą ir džiaugtis kiekviena jai skirta diena.
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *