Juozo Kudirkos gyvenimas ir kūryba (1939 03 19 – 2007 06 21)

Iš Daivos Venclovienės parengto pranešimo

Būsimasis etnologas gimė 1939 m. per Juozines Skriaudžiuose (Prienų r.). Vaikystė nebuvo lengva. Vienerių metų jis neteko tėvo, o visa tėvo giminė buvo emigravusi į JAV, motinos brolis buvo išsiųstas į lagerį, o jo šeima ištremta… Sovietinė valdžia sunkiomis ekonominėmis sankcijomis ir žiauria moraline prievarta atkaklią jo motiną įtikinėjo stoti į kolūkį.
Nors gyvenimo aplinkybės buvo nepalankios, J. Kudirka, padedamas ir palaikomas motinos, su jam būdingu užsispyrimu siekė viduriniojo mokslo. Baigęs Skriaudžių septynmetę (1947 – 1954) ir Veiverių vidurinę (1954 – 1958) mokyklą, jis labai norėjo mokytis toliau. Kadangi nebuvo komjaunuolis, neturėjo galimybės siekti mokslo. Teko dvejus metus padirbėti geležinkelyje ir tik tada jis galėjo praverti Vilniaus universiteto duris, kur pasirinko istorijos specialybę. Deja, materialinės pagalbos iš šeimos negalėjo sulaukti, todėl, baigęs tris kursus, perėjo į Neakivaizdinį skyrių. Dirbo bibliotekininku Lietuvos mokslo akademijos bibliotekoje, restauratoriumi Lietuvos istorijos ir etnografijos (dabar Nacionalinis) muziejuje ir, žinoma, studijavo toliau. Vilniaus universitetą baigė 1965m., įgijo istoriko specialybę. Jo diplominis darbas buvo „Veiverių mokytojų seminarija“. Po penkerių metų šis darbas buvo išleistas atskiru leidiniu (1996 m. apie mokytojų seminariją buvo išleista dar viena knyga).
Baigęs studijas, J. Kudirka dirbo Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus Etnografijos skyriaus vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. 1966  m. įstojo į Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto aspirantūrą. Kadangi senelis ir trys jo broliai buvo puodžiai, ėmėsi tyrinėti jau pažįstamą puodininkystės amatą. Gana greitai, 1969 m., jis apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją. Vėliau istorijos mokslų kandidato laipsnis buvo nostrifikuotas kaip humanitarinių mokslų daktaras. Disertacijos tema buvo „Puodininkystė Lietuvoje“. 1973 m. mokslinis darbas buvo išleistas atskira knyga. Apgynęs disertaciją, J. Kudirka ketverius metus dirbo Lietuvos mokslo akademijos Istorijos instituto Etnografijos sektoriuje (dabar – Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyrius) – tyrė miško verslus. Tyrimas buvo publikuotas leidinyje „Iš lietuvių kultūros istorijos“ (t. 12, Valstiečių verslai, studija „Miško verslai“). 1974 m. dirbo Lietuvos mokslo akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute. Parašė straipsnių apie tokius žymių Lietuvos istorijai žmonių, kaip Mikalojaus Akelaičio, Liudviko Adomo Jucevičiaus, Antano Tatarės visuomenines pažiūras. Jis pirmasis Lietuvoje į Vytautą ir Gediminą pažvelgė kaip į politikus.
1980 m. dėl politinių pažiūrų turėjo keisti darbovietę. Iki pat pensijos (1997 m.) dirbo Lietuvos liaudies kultūros centre (buvęs LTSR mokslinis metodinis centras). Per pirmąjį savo darbo Lietuvos liaudies kultūros centre dešimtmetį jis daugiausia domėjosi tautodaile. Mokslą siejo su taikomąja veikla. Savo patirtimi J.Kudirka su tautodailininkais dalindavosi jo paties organizuotuose puodžių, akmenkalių, medžio drožėjų ir kitų tautodailės sričių seminaruose. Per vieną seminarą buvo sukurtas smulkiosios architektūros parkas, kurį aprašė knygelėje „Šalčininkėlių smulkiosios architektūros ansamblis“ (1989 m.). Be seminarų, organizavo ir mokslines konferencijas, kurių medžiaga buvo spausdinama atskirais leidiniais. Sudaryti straipsnių rinkiniai: Tradicija šiuolaikinėje lietuvių liaudies dailėje (1982), Liaudies meno savitumas (1984), Meno verslai (1987), Spalva lietuvių liaudies mene (1988), Lietuvių liaudies papročiai (1991).
Tautodailės tyrinėjimus apvainikavo apžvalginė bibliografija: „Lietuvių liaudies meno šaltiniai“ (išleista 1985 m.) ir „Liaudies dailės tyrinėjimo programa“ (išleista 1990 m.).
J.Kudirka tyrinėjo ne tik suaugusiųjų kultūrą. Galime pasidžiaugti jo knygomis: Vaikų dirbiniai: liaudies menas (išleista 1985 m.), Vaikai ir liaudies kūryba (išleista 1989 m.).
J. Kudirka taip pat ir liaudies sportinių žaidimų propaguotojas bei populiarintojas. Nuo 1984 m. Šalčininkų rajone jis pirmasis Lietuvoje organizavo liaudies sportinių žaidimų dienas. 1993 m. išleistas ir leidinys „Lietuvių sportiniai žaidimai“. Tai – pirmasis ir iki šiol vienintelis tokio pobūdžio mokslinis leidinys Lietuvoje.
Lietuvių tautinio atgimimo laikotarpis prasidėjo beveik tada, kai buvo propaguojami ir tyrinėjami papročiai. Viena iš daugiausia prie lietuvių dvasinio atgimimo prisidėjusių  knygelių – „Motinos diena“ (1 -asis leid. pasirodė 1989, 2-asis – 1994 m.). 1989 m. pasirodė pirmoji knygelė „Kūčių stalas“ (2 -asis leid. 1990, 3 -iasis – 1998 m.), po metų – „Kūčių naktis“ ir 1993 m. – monografija „Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos“. Pastarąją knygą, kartu su priedu „Lietuviškos Kūčios: istorinė lyginamoji apžvalga“ (1994 m.) 1995 m. jis apgynė kaip humanitarinių mokslų etnologijos krypties habilituoto daktaro disertaciją. Taip pat išleistos ir kitos kalendorinėms šventėms skirtos knygelės: „Velykų šventės“ (1990, 2-asis leid. 1992), „Joninės“, „Vėlinės“ (abi 1991), „Užgavėnės“ (1992), metodinis darbas „Papročiai ir kaimo kultūra“ (1996), „Jurginės“ (1997, du leidimai).
Dr. J. Kudirka tikėjosi palaipsniui atkurti visas tradicines kalendorines nepriklausomoje Lietuvoje minėtas šventes. Su jo vardu siejamas Motinos dienos grąžinimas į gegužės pirmą sekmadienį. Tai buvęs pirmas bandymas atkurti tarpukario švenčių tradicijas ir šventę oficialiai įtraukti į minėtinų dienų sąrašą. Istoriko bei etnologo dr. Žilvyčio Šaknio teigimu, Motinos dienos atkūrimas buvo pirmas laimėjimas „atstatant bolševikų sugriautą lietuvių liaudies kultūros sistemą“.
J.Kudirka pasirūpino ir Lietuvos etninės kultūros vadovėliu anglakalbiams skaitytojams. Jis išleido knygelę The Lithuanians – an Ethnic Portrait (1991). J. Kudirkai ypač rūpėjo  Baltarusijos lietuvių kultūra. Labai reikšmingos jo knygos „Apso ir Pelekų lietuviškoji kultūra“(1997), „Plikių kaimo papročiai“ (1998).
Tai beveik trisdešimties metų etnologo lauko tyrimų rezultatas. Kelios knygos dar laukia leidėjų. Aukščiausias etninės kultūros tyrinėtojų ir puoselėtojų įvertinimas – Valstybinė Jono Basanavičiaus premija. 1999 m. šią premiją Juozas Kudirka gavo už Paribių etninės kultūros tyrinėjimus. Reikšminga J. Kudirkos surinkta medžiaga apie tradicinę kultūrą etninėse lietuvių žemėse Baltarusijoje, dalis jos panaudota leidiniuose apie kalendorines šventes.
J. Kudirkos vardas tarp etnologų tapo darbštumo sinonimu. Niekada neplaukęs pasroviui, ryžtingai kovojęs už lietuvių etninės kultūros išlikimą jis kantriai siekė savo tikslo. Jis dirbo tai, ko labiausiai reikėjo Lietuvai. 

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *