Gyvenimui visuomet reikia šviesos…

„Mes neklystamai žinome, kad žemę kartais aplanko išskirtinio likimo žmonės, kurie paliudija dangaus blyksnius, kurie pasako, kad žemė sukurta ne vien žemės labui, kad ji – amžinybei. Jie tai pasako ir milijonai tuo patiki.
Gyvenimas niekuomet nebus lengvas, jam visada reikės šviesos, – todėl jie ir ateina, tie žvaigždžių pasiuntiniai. Jie krinta į žemę aukso lietumi, sidabro spinduliais ir žmonės, kuriuos jie paliečia, pasijunta stipresni, tampa drąsesni. Aukso spinduliais apipinta gyvybė veda mus iš tamsos į šviesą, kviečia neišsivaikščioti, nedingti po vieną už horizonto. O kai užgriūna išbandymų metai, tie spinduliai virsta aukso gijomis, apipinančiomis mus ir laikančiomis surištus drauge“.

Lilija Kudirkienė (ketvirtoji iš kairės) – su konferencijos organizatoriais ir svečiais.

Būtent šia prasminga ir labai gilia filosofo ir rašytojo Arvydo Juozaičio mintimi, pasakyta apie žymų mūsų kraštietį, poetą Justiną Marcinkevičių, Veiverių bibliotekos vedėja

Pagrindinį pranešimą apie hab.dr.Juozo Kudirkos gyvenimą ir mokslinę veiklą perskaitė Daiva Venclovienė.

Oksana Venckūnienė pradėjo konferenciją, skirtą taip pat garbaus kraštiečio, etnologo, habilituoto daktaro Juozo Kudirkos aštuoniasdešimtmečiui paminėti. Ir prisiminti žodžiai čia tikrai labai pritiko, nes Juozas Kudirka taip pat buvo ypatingo likimo žmogus, pažėręs daug šviesos spindulių, gaivindamas mūsų krašto istoriją, iš užmaršties keldamas liaudies kūrybos perlus ir papročius bei puoselėdamas tradicines šventes. Juk ir Motinos diena mūsuose atgimė kartu su vieno ryškiausių mūsų etnologų Juozo Kudirkos pastangomis. Kaip ir daugelis kitų tradicinių švenčių, grįžusių į mokyklų, bendruomenių, kaimynų, giminių susibūrimus ar tiesiog kasdienybę.

Veiverių T.Žilinsko gimnazijos moksleivė Gerda Miškinytė skaitė ištraukas iš spaudai rengiamų J.Kudirkos atsiminimų.

Apie visa tai ir buvo prisiminta Veiverių Antano Kučingio meno mokyklos aktų salėje vykusioje konferencijoje „Liaudies kūrybos ir tradicinių švenčių puoselėtojas Juozas Kudirka“, kaip jau minėta, skirtoje prof. jubiliejiniam gimtadieniui paminėti. Gaila, žinoma, kad gerbiamo Juozo Kudirkos jau nėra tarp mūsų, bet, kita vertus, jis tarsi ir buvo kartu. Susirinkusiuosius sveikino jo knygų paroda, buvo prisiminti svarbiausi etnologo darbai, mokslinės ekspedicijos, gimtoji Skriaudžių bei Veiverių krašto aplinka. Ypač jeigu tie prisiminimai, kaip sakė Juozo Kudirkos žmona ir visų darbų bendražygė, hab. daktarė Lilija Kudirkienė,

Gimnazistės Ievos Kurtinaitytės pranešimo tema buvo „Veiverių mokytojų seminarijos kultūrinis gyvenimas“. Jį taip pat atspausdinsime ir „Gyvenimo“ laikraštyje.

kultūrininkė Onutė Patronaitienė, muziejininkas Pijus Brazauskas, buvęs Meno mokyklos direktorius Jonas Derbutis, dar labai gyvi ir artimi.
Na, o tie, kurie gal kiek mažiau žinojo apie iš Skriaudžių krašto kilusio etnologo Juozo Kudirkos gyvenimą bei tyrinėjimus, sugulusius į knygas, su įdomumu klausėsi Veiverių bendruomenės centro vadovės Daivos Venclovienės, gimnazistės Ievos Kurtinaitytės, muziejininkės Snieguolės Kleizaitės parengtų pranešimų, gimnazistės Gerdos Miškinytės perskaitytos ištraukos iš dar neskelbtų Juozo Kudirkos tekstų.
Ir dar, konferencija nesibaigė tik kalbomis. Antroje jos dalyje norintieji dar galėjo dalyvauti edukacinėje programoje ir pasimokyti rišti verbas, daugiau sužinoti apie Velykų papročius. Buvo ir muzikos, ir gardžių Linos

J.Kudirkos giminaitė, buvusi ilgametė Skriaudžių „Kanklių“ ansamblio vadovė Onutė Patronaitienė ne tik pasidalino šiltais prisiminimais, bet ir pakvietė visus padainuoti bei pažaisti žaidimų. Jų laimėtojai buvo apdovanoti tautiškais suvenyrais.

Pažėrienės pagamintų sūrių bei kitų Suvalkijos krašto tradicinių vaišių.
– Aš patyriau stebuklą, – dėkodama organizatorėms – bibliotekos ir muziejaus darbuotojoms sakė Lilija Kudirkienė.
Man atrodo, kad prie stebuklo prisilietė ir visi konferencijos dalyviai, turėję progos geriau pažinti tokią iškilią asmenybę, kaip Juozas Kudirka, ir pajusti, kiek daug galime ir turime padaryti dalindamiesi bendrystės ir pasididžiavimo savo krašto tradicijomis šviesa.
Ramutė Šimukauskaitė

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *