– Žmogaus gyvenime 25 -eri metai, tai – jaunystė, ieškojimai ir darbinės veiklos pradžia. Verslo įmonei tiek metų išlikti ir gyvuoti, tai – jau istorinis įvykis, ženklus įvairiomis patirtimis bei iššūkiais, – sakė UAB „Strielčių lentpjūvė“ įkūrėjas ir direktorius Antanas Kavaliauskas, sveikindamas bendrovės darbuotojus, jų šeimos narius ir svečius, susirinkusius į jubiliejui skirtą šventinę popietę.

Šventė tapo prasminga kelione laiku, prisimenant įmonės kūrimosi istoriją, išlikimo ir sėkmės paieškas, žengiant tobulėjimo bei augimo keliu. Kad tai būta gražaus kelio, kurio sėkmės paslaptis, kaip tvirtino direktorius ir įmonės veteranai, – laiko patikrinta kokybė ir pelnytas pasitikėjimas, – liudijo ir jubiliejiniam gimtadieniui sukurto filmo vaizdai, ir tarpusavio pokalbiuose atgimę prisiminimai, ir svečių sveikinimuose skambėjusios mintys. Vieni iš jų džiaugėsi abipusiai dalykiška bei pagarbia partneryste, kiti dėkojo už supratimą bei suteiktą paramą. Prienų rajono savivaldybės vadovų mero Alvydo Vaicekausko ir vicemerės Loretos Jakinevičienės teigimu, UAB „Strielčių lentpjūvė“ – tai socialiai atsakinga, aukštos kultūros įmonė, įsitraukianti į įvairius projektus, neatsisakanti padėti nelaimės ištiktiems žmonėms, remianti gražias iniciatyvas ir aktyviai įsijungianti į Prienų krašto bendruomenės gyvenimą.
…Prienų kultūros ir laisvalaikio centre vykusi šventė, kuriai nuotaikingai „dirigavo“ birštoniškiai Virginija ir Irmantas, nusitęsė giliai į vakarą. Ir joje buvo visko: padėkų ir dovanų, Edmundo Kučinsko atliekamų dainų, muzikos, magijos paslapčių, linksmų bei nuoširdžių pokalbių…

Kaip ir kiekvienas žmogus, taip ir kiekviena įmonė turi savo istoriją. Apie svarbiausius UAB „Strielčių lentpjūvė“ veiklos momentus bei įvykius pasakoja jos įkūrėjas ir vadovas Antanas KavaLiauskas:

„Tai, ką darome, turime daryti tik gerai…“

-Tuomet, kai prieš 25 metus kūriau įmonę, galvojau, kad, jeigu sugebėsime išsilaikyti penkerius metus, jau bus daug. Realybė pranoko lūkesčius. Žinoma, nebuvo lengva. Žvelgiant atgal į pradžią ir analizuojant šiame versle prabėgusius metus, nori, nenori, tenka prisiminti ir tai, kiek daug ir kaip sunkiai teko dirbti, kiek reikėjo pastangų ir užsispyrimo, aukojant savo ir savo šeimos interesus bei poreikius, kad galėtume įsitvirtinti.
Kas padėjo? Tikriausiai tai, kad nuo to laiko, kai grįžau po tarnybos armijoje, šalia pagrindinio darbo visuomet turėjau vienokį ar kitokį verslą. Į medienos perdirbimo verslą taip pat įžengiau dar dirbdamas žemės ūkio bendrovėje.
Pirmasis mano pirkėjas buvo atsitiktinai Vilkaviškyje viename pobūvyje sutiktas vokietis verslininkas, turėjęs Vilkaviškyje didelę medienos gaminių įmonę. Bendraudami išsikalbėjome apie tai, kad aš turiu parduoti nemažą kiekį lentų. Jis iš karto sutiko jas nupirkti. Po kurio laiko pasiūlė ir toliau jam tiekti lentas, mokėjo vokiškomis markėmis ir tai buvo, palyginti, nemaži pinigai. Būtent tada, 1992 metais, ir buvo padėti pamatai šiandieninio verslo pradžiai. Tuo metu rąstus pjoviau Liepaloto ir Šiauliškių lentpjūvėse. Tapo akivaizdu, kad reikia savo lentpjūvės, todėl už parduotą medieną gauti pinigai buvo skirti investicijoms.
Įsigijau buvusį bendrovės grūdų sandėlį, jį rekonstravau ir 1994 metais medieną jau pradėjome gaminti savoje lentpjūvėje. Tuo laiku buvau vienas pirmųjų Prienų rajone, prekiaujančių mediena. Labai greitai supratau, kad prekiauti su vienu pirkėju yra rizikinga, todėl susiradome daugiau norinčiųjų pirkti medieną. Juo labiau, kad tuo metu buvo ir sąlygos verslo plėtrai. Džiūvo miškai, todėl rąstų buvo pakankamai. Juos galėjome pirkti ir valstybinėse urėdijose, ir iš privačių miškų savininkų. Be to, augo ir medienos pareikalavimas. Dirbome dviem pamainomis, prailgintas darbo dienas bei šeštadieniais.
Sau ir darbuotojams kėliau pagrindinį tikslą, kad tai, ką darome, turime daryti tik gerai, ir kad su visais verslo dalyviais privalome elgtis sąžiningai. Tai padėjo pelnyti pasitikėjimą.
Plečiantis darbo apimtims, reikėjo ir daugiau žmonių. Tuo metu darbuotojai ateidavo dirbti neturėdami patirties šiame darbe. Teko man pačiam kartu su darbuotojais dirbti ir kartu mokytis šio amato. Buvo nelengva daryti tai, ko nemokėjom. Bet pamažu, nepamiršdami taisyklės, kad galim daryti tik gerai, išmokom ir atkakliai siekėm užsibrėžtų tikslų. Žinoma, buvo visko: vieni darbuotojai paprasčiausiai išeidavo, nenorėdavo gilintis, juos pakeitusiems reikėjo taip pat iš naujo mokytis. Taip ėjome į priekį. Išmokę dirbti, gaminome kokybišką produkciją, kuri mus reklamavo vis plačiau ir plačiau. Pasiekėme tokio rezultato, kad patiems nereikėjo ieškoti pirkėjų, pirkėjai patys susirasdavo mus.
Pasiūlymų tuo metu sulaukdavome labai daug, bet žinojome ir laikėmės nuostatos, kad toli gražu ne su visais galime bendradarbiauti, nes tuo metu buvo labai daug nesąžiningų pirkėjų. Tokių verslo dalyvių, kurie tik norėjo pasiimti medieną ir neatsiskaityti, buvo ir Lietuvoje, ir atvykusių iš užsienio. Aišku, visiškai išvengti tokių patirčių nepavyko. Susidūrėme ir su bankrutavusiais, ir su pradingusiais pirkėjais. Pagalbos nelabai galėjome tikėtis, nes tokie verslininkai buvo viskam pasiruošę, o, be to, ir įstatyminė bazė nebuvo tokia, kokios reikėjo.
Per tuos 25 metus teko išgyventi ir taip vadinamas krizes.
Pirmoji buvo vadinama Rusijos krizė, kurios metu, matyt, būtų buvę geriau užsidaryti nei pasiekti dugną ir dar su skolom. Taip siūlė ir kolegos. Mes rizikavom. Šiaip ne taip išsikapstę, atsitiesėm, pamažu vėl pradėjom eiti į priekį, planuoti, ką ir kaip toliau daryti. Susitelkėm į naujos produkcijos gamybą. Pradėjom gaminti apdailą, briketus ir kita. Pradėjome dirbti laisviau, susiradom parankesnių pirkėjų. Taigi žengėme į priekį.
Tačiau, taip padirbus kelerius metus, atėjo antra, vadinama pasaulinė krizė, kuri ir mus stipriai finansiškai pakirto. Labai stipriai žemyn krito kainos, niekam nereikėjo mūsų produkcijos. Bet turėjome išsilaikyti. Mūsų skaičiavimais, per krizę praradome apie 500 tūkst. litų. O kur dar buvę laikotarpiai, kuriuos vadindavo „panašiais į krizę“. Prasidėjo bankų griūtis. Visa tai daugiau ar mažiau paliesdavo ir mus, tiesiogiai ir netiesiogiai per mūsų partnerius, kurie neatgaudavo iš bankrutavusio banko savo pinigų. Jie bankrutuodavo ir taip likdavo su mumis neatsiskaitę.
Ko verta buvo tuometinio ūkio ministro paguoda, kad verslui šitos visos griūtys ir kad verslas neatgauna savo pinigų – nieko tokio. Pasak jo, verslui pinigai – tik darbo įrankis, praeis kiek laiko, ir verslininkai vėl turės. Tik gaila, kad garsiai nepasakė, kieno sąskaita visa tai.
Skaudžiai jutome ir emigracijos padarinius. Išmoksta žmogus dirbti ir, žiūrėk, staiga sako, aš išvykstu į užsienį. Taip teko išlydėti ne vieną šimtą žmonių. Sulaikyti galimybės neturėjome, nes nebuvo iš ko didinti atlyginimus, kadangi besikeliantį verslą nuolat smūgiuodavo neprognozuojami faktoriai.
Ne paslaptis, kad ne kartą įmonės turtą teko ginti ir teismuose nuo vietinių „verslininkų“ kėsinimosi jį užvaldyti ar tiesiog kitaip atimti. Jie veikė atvirai ir vadovavosi tik jiems suprantamais argumentais. Paaiškinimas jų būdavo vienas: kas čia tokio, tu vėl uždirbsi. Apmaudu, kad šalia turime tokių žmonių. Ir dar skaudžiau, kad jie kerta tada, kai tu jais pasitiki.
Taigi per tuos 25 metus buvo visokių patirčių. Visko ir neįmanoma išvardinti, su kuo teko susidurti, ką patirti. Tai tik keletas momentų iš viso to, ko neturėjo ir neturėtų būti, net jeigu ir supranti, kad mūsų valstybė kūrėsi iš naujo. Juo labiau, kad jokiais pinigais neįmanoma įvertinti įdėtų pastangų bei sveikatos.
Kita vertus, svarbiausia, kad, nesigręždami į praeitį, darome viską, kad mūsų produkcija būtų įvairesnė, aukštos kokybės, kad mūsų pirkėjas gautų tai, ko jam reikia.
Šiandien lietuviški rąstai, kiek man žinoma, yra brangiausi Europoje. Jų kaina sukelta dirbtinai, nes didelė dalis rąstų išvežama į užsienį. Tai vėl naujas iššūkis, keliantis nerimą. Pas mus mažėja rąstų perdirbimo įmonių, žmonės lieka be darbo. Ar valstybei iš tiesų naudinga, kai parduodama žaliava nesukuria pridėtinės vertės? Tiesiog sunku suprasti tai, kas vyksta.
Kai pradėjau verslą, rajone buvo 64 rąstų pjovimo lentpjūvės, šiuo metu yra likusios 3 – 5. Dabar jau ir mums neapsimoka pjauti lietuvišką medieną, pigiau yra išpjautą medieną atsivežti iš kitų valstybių. Dėl šių priežasčių dalį pjuvenų tenka atsivežti iš Lenkijos ir Baltarusijos. Jų atsivežimas didina mūsų gaminamos produkcijos kainą. Dar viena problema – elektros kaina. Kai buvo vedamas kabelis į Švediją ir tiesiamos oro linijos į Lenkiją, buvo žadama, kad pigs elektra. Deja, atsitiko priešingai, nuo šių metų sausio įmonėms elektra pabrango 40 proc. ir daugiau. Šiuo metu didelę dalį žaliavos atsivežame iš kitų valstybių ir tuo pačiu didelę dalį pagaminamos produkcijos išvežame į kitas šalis. Pirkdami medieną ir parduodami produkciją dirbame su Vokietija, Danija, Italija, Lenkija, Rusija, Baltarusija ir kitomis valstybėmis.
Visa tai, ką sukūrėme ir ką šiandien darome, visų įmonės dirbančiųjų darbo rezultatas, todėl labiausiai ir esu dėkingas visam mūsų kolektyvui, visiems, esantiems kartu. Tik visų atsakingo darbo dėka šiandien mes galime sėkmingai konkuruoti rinkoje ir išsilaikyti. Taip pat esu dėkingas ir savo šeimai už supratimą, paramą ir palaikymą. Be šeimos paramos man būtų paprasčiausiai sunku.
Džiaugiuosi, kad visi mūsų darbuotojai yra darbštūs, todėl ir norėdamas negalėčiau iš jų išskirti, kuris yra darbštesnis ar kaip kitaip. Visi – savo vietose ir visi vienodai reikalingi bei svarbūs.
Šiandien tik norėčiau priminti pavardes tų, kurie dirba nuo pat įmonės įkūrimo. Tai – elektrikas Juozas Krilavičius, staklininkai Edmundas Pėstininkas ir Saulius Senuta. Jau daugiau kaip 15 metų tarp mūsų yra ir Kastytis Kamarauskas, Gediminas Kavaliauskas, Mindaugas Kepenis, Ramūnas Sajus, per 10 metų dirba Danutė Jackauskienė, Kazimieras Lazauskas, Vitalija Aleksiūnienė, Algimantas Didžbanis, Gediminas Pėstininkas, Linas Jackauskas, Antanazas Liorentas, Jūratė Pranckevičienė ir Rimantas Ukelis.
Kalbant apie kolektyvo brandą ir jo stiprinimą, svarbiausias mūsų tikslas – kurti geresnes darbo sąlygas ir siekti, kad atlyginimai būtų vieni iš didesnių.
Istoriją rašo žmonės. Rašome ją ir mes, „Strielčių lentpjūvės“ įmonės dirbantieji. Rašome remdamiesi atsakomybe, ieškodami teisingų sprendimų, pasitikėdami vieni kitais ir tikėdami tuo, ką darome.