Pabambėjimai rinkimų tema

Likus kelioms dienoms ligi prezidento rinkimų, kampanijos verpetai, ratilai kunkuliuoja vis labiau. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) ir Seimo kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis pažadėjo trauktis iš valdančiosios koalicijos, jeigu kitą savaitgalį ir dar gegužės 27 dieną rinkimus pralaimės LVŽS kandidatas Saulius Skvernelis, o jo partija patirs nesėkmę ir balsavime dėl Lietuvos atstovų Europos parlamente. Esą, jeigu Lietuvos žmonės pasirinks kitas politines jėgas ir jų atstovus, įsikibus laikytis valdžios neatitinka jo ir LVŽS principų.
Principus ir vertybes derėjo palikti ramybėje. Tikiuosi, dauguma rinkėjų prisimena LVŽS deklaracijas, su kuriomis lūpose partija šturmavo Seimą prieš dvejus su puse metų. Pažadėjo – patiešijo, netesėjo – negriešijo. Maždaug taip. Įtariu, kad tokie p. Karbauskio pareiškimai gali sutelkti ne tik jo rėmėjus, bet ir oponentus, kurie gali drausmingiau keliauti prie balsadėžių ir atlikti savo pilietinę pareigą vien dėl tikėjimo, kad LVŽS iš tikrųjų po rinkimų gali likti demoralizuota ir palikti valdžią, o Lietuvoje baigtųsi melo, draudimų įvairiose srityse ir širinskienių valdžia. Aš taip nemanyčiau, nes p. Karbauskis, kaip politikas, man pasitikėjimo nekelia. Šiandien pasakė, rytoj, politiniams konsultantams patarus, jau ir pamiršo.
Kitaip atrodo ministras pirmininkas ir kandidatas į prezidentus nuo LVŽS – p. Skvernelis. Jis šią savaitę atskleidė, kas, jo nuomone, galėtų pakeisti jį premjero kėdėje, dabartiniam premjerui laimėjus rinkimus į šalies vadovo postą. Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, dabartinis ūkio ir inovacijų ministras Virginijus Sinkevičius arba energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas.
Turiu noro pabambėti apie visus tris galimus p. Skvernelio pasirinkimus.
Gali atrodyti keistai, tačiau Kauno meras man atrodo iš visų trijų pats silpniausias. Taip, taip, prisimenu, „Kaunas keliasi, keičiasi, stojasi ant kojų“ ir taip toliau. Tačiau tai, mano akimis žiūrint, labiau politinė retorika, skirta kauniečiams ir kitiems lietuviams, kurie tiesiog nori ką nors mylėti politikoje. Jeigu jau Kauno meras atsisakė ketinimų pretenduoti į prezidento poziciją, tai jau premjero posto jam reikėtų baidytis patologiškai. Dėl to, kad Lietuvos vyriausybė – ne miesto mero postas. Dėl to, kad viename, kad nemažame mieste išties nesunku pasiekti proveržių tam tikrose srityse. Ypač turint noro. Kas kita – visos šalies problemos ir ūkis. Jei neklystu, Andrius Kubilius yra sakęs, kad būdamas ministru pirmininku pusę prasmingos veiklos laiko privalėjo praleisti Seime, mėginant įtikinti nerėmėjus ir svyruojančius politikus dėl tam tikrų sprendimų, reformų būtinumo. Ar kaskart įtikindavo? Tataigis. Kita vertus, p. Matijošaitis Kaune tvarkosi, galima sakyti, be politinių oponentų. Gedimino 11 rūmuose Vilniuje – tai neįmanoma. Nusispjausi į tą pusę – nebesurinksi politinių kaulelių. Juos išbarstys oponentai bei žiniasklaida. Aš šioje vietoje sąmoningai neprimenu „Viči“ uabo ir p. Matijošaičio taip mėgstamo politikos stiliaus, kuris leidžia jam pamiršti jo pažeidžiamumą. Vilniuje būtų visiškai kitaip.
Taip, iš pradžių būtų euforijos ir visuotino populiarumo. Tačiau kaip viskas susidėliotų po to, kada žiniasklaida taptų vėl kandi?
Jauniausias šios vyriausybės ministras p. Sinkevičius, kaip kandidatas vadovauti LVŽS remiamam ministrų kabinetui, ko gero, yra daug geresnis kandidatas. Jaunas, gražus, patiktų prieš vaikų skiepijimą pasisakančioms moteriškėms. Ne mažiau svarbu – baigęs Vakaruose visai padorius mokslus ir atrodo esąs visiškai sveiko proto. Tačiau to, jeigu be politikos patirties, pakanka sėkmingai dirbti geroje kompanijoje. Politikoje to maža. Nes visa, ką ligi šiol žinome apie p. Sinkevičių, yra tai, kad susiklosčius atitinkamam laukui aplink konkrečią problemą, jo sveikas protas kažin kur dingsta, o lūpomis ima kalbėti p. Karbauskis arba p. Širinskienė.
Gal jau galima įtarti, kad mano simpatijos tenka energetikos ministrui p. Vaičiūnui. Nebūčiau tikras, ar politinės patirties jam užtenka, tačiau, mano nuomone, tai vienas iš nedaugelio dabartinėje mūsų ministrų kompanijoje, kurie atitinka „profesionalų vyriausybėje“ sudėties principą. Ir jam tapus šalies ministru pirmininku, Lietuva nebūtų tokia, it ką tik išgyveno stichinę nelaimę. Tačiau p. Vaičiūnas privalėtų suklusti dėl kitokios priežasties. Akivaizdu, kad p. Skvernelio kompanijoje jis favorito pozicijoje pamažu keičia susisiekimo ministrą Roką Masiulį. Politikos technologų valia apie Masiulį buvo kuriama daug politinės mitologijos. „Masiulis“ sutvarkė „Lietuvos geležinkelius“, Masiulis susisiekimo sektoriuose „kapoja korupcijos hidras“, Masiulis turi galimybę „susikalbėti su streikuojančiais pedagogais“… Ponas Vaičiūnas politikoje dar nė iš tolo nėra tiek nuveikęs. Tačiau padėjo nuo žiniasklaidos pentinų apsaugoti nuogą premjero pasturgalį, šiam sumąsčius planą, kaip su baltarusiais sužaidus šaškių partiją aplink Astravo atominę elektrinę. Pridengė pusiau viešai patvirtindamas, kad baltarusių atmestą „planą chuliganą“ premjeras sukurpė ne visai pats ir ne dėl to, kad savo rinkimų kampanijos metu sukaltų vinių į prezidentės Dalios Grybauskaitės tvorą.

Rytas Staselis