Alantos parapijos kapinėse yra Palaimintajam sakrali vieta. Tai vieta, kur ilsisi jo motinos širdis. 1877 m. gegužės 9 d. septynerių metų laimingas šeimos gyvenimas patyrė skausmą. Teofilius ilgai prisimins, kad šalia mamytės karste gulėjo ir mažas ryšulėlis su mirusiu naujagimiu. Vyrui Jurgiui išties teko nemenkas išbandymas – likti su trimis vaikais be mylimos 26 metų žmonos Onos Juočepytės Matulionienės. Moters mirtis gimdant XIX a. nebuvo retas atvejis, tačiau kiekvienam žmogui asmeniškai mirtis yra itin skaudus išgyvenimas.
Palaimintojo T. Matulionio mamos kapo Alantos kapinėse nuotrauka.
Fotografija iš Birštono sakralinio muziejaus archyvo.
T.Matulionis, gyvenimui bėgant, mąstydamas apie mamos mirtį, vienysis su Šv. Kūdikėlio Jėzaus Terese Lizjiete, kuri taip pat vaikystėje, tais pačiais metais, neteko mamos. Kaip mamos mirtį išgyveno likę našlaičiais šešerių metų Jonukas, ketverių Teofilius ir dvejų metukų Juozukas, istorija nutyli… Tačiau žinome, jog mamos šermenų vaizdą ir prieš mirtį mamos ištartus žodžius T. Matulionis nešiosis giliai širdyje kaip brangią relikviją. Maldinga moteris pavedė savo sūnus Švč. Jėzaus Širdies globai. Su ypatingu dėkingumu vyskupas Matulionis prisimindavo šį pavedimą. Vyskupas Teofilius liudijo bičiuliui, kad Jėzaus globą akivaizdžiai jautęs visą gyvenimą.
Išties pirmieji kunigystės žingsniai Latvijoje, Varaklianuose, buvo uolaus Jėzaus Širdies maldingumo skleidimu nuspalvinti. Tai mini su juo bendravę ir jauno vikaro Teofiliaus sakomus pamokslus girdėję Sloskansų šeimos tikintieji. Teofilius su užsidegimu skiepijo savo parapijiečiams meilę bei atsidavimą Jėzaus Širdžiai ir jam tai daryti itin sekėsi, nes kunigas pats degė troškimu mylėti ir tapti panašiu į savo Išganytoją. Antraisiais kunigavimo metais T. Matulionis gavo paskyrimą apaštalauti Bikavos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje, o nuo 1911 m. ėmėsi statyti Petrapilio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią ir burti naują parapiją, kurioje klebonu tarnavo iki antrojo suėmimo 1929 m. Jau tarnystės vietų bažnyčių pavadinimai vyskupui bylojo apie motinos, esančios amžinybėje, ir Išganytojo Širdies jam rodomą meilę bei globą.
Leningrade po pirmojo įkalinimo 1926 vasario 16 d. pasirašytoje maldaknygėje randame jo žodžius: „Dieviškoji Jėzaus Širdie, vienydamasis su Tavimi kryžiaus ir mūsų altorių aukoje, /pavedu Tau šios dienos maldas, darbus, kentėjimus. / Aukoju Tau juos už šventąją Bažnyčią, prašydamas …/ir to, kas šios dienos intencijoje pažymėta. /Trokštu pelnyti atlaidus, kokius šiandien galiu apturėti / ir aukoju juos už skaistyklos vėles.“
Galbūt čia verta sustoti ir pamąstyti, kas stiprino persekiojamą ir kalinamą kankinį pal. T. Matulionį. Pasitikėdamas Jėzaus Širdies gailestingumu, žmogus visada atranda vidinę ramybę. Anot psalmininko: „Nuėjęs ilsėtis, ramiai užmiegu, nes tu, Viešpatie, leidi be rūpesčio ilsėtis“ (Ps 4, 9). Kaip vaikas, nieko nebijodamas, ramiai užmiega ant motinos rankų, taip Dievo gailestingumu pasitikinti siela niekada nepraranda pusiausvyros, nieko nebijo, dėl nieko nesibaimina, nes žino, kad greičiau motina užmirš savo kūdikį negu Dievas Juo pasitikinčiuosius. Prisiminti dera, jog prisikėlęs Kristus savo bičiulius guodė ir stiprino žodžiais: „Ramybė jums“.
1943 m. gegužės 21 d. ingreso į Kaišiadorių katedrą metu vyskupas T. Matulionis ragino sunkiomis akimirkomis pasivesti Dievo globai, ypač malda „Švč. Jėzaus ir Dievo Motinos Širdžiai, dėkojant Dievui už karo pabaigą ir užtariant visus žuvusius“. Drąsindamas tikinčiuosius jis sakė: „Nenusiminkite, brangūs broliai ir seserys Kristuje, nepraraskime pusiausvyros. Pasitikėkime Dievu, prisiminkime Kristaus įspėjimą: „Prašykite, ir bus jums duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta (Lk 11, 9) (…) Taigi, pirmiausia šaukimės Dievo gailestingumo.“
…
Būdami palaimintajam Teofiliui brangioje vietoje, pažvelkime, kaip brangių sielai vietų lankymas veikė patį pal. Matulionį. Po apsilankymo Izraelyje 1936 m. vyskupas Teofilius sakė: „Įspūdžiai labai gražūs… Matai tas vietas, kur vaikščiojo ir gyveno Išganytojas, kvėpuoji tuo pačiu oru, sieloje sukyla ypačiai stiprūs išgyvenimai… (Kalvarijos kalno Kristaus Karsto šventovėje) prie grabo pirmą Velykų dieną laikiau šv. Mišias. Tebėra dar urvas, kur Kristus buvo palaidotas. Ant laidojimo vietos laikomos šv. Mišios. Naktį iš Didžiojo ketvirtadienio į Penktadienį ėjome melsdamiesi tomis vietomis, kur Kristus iš paskutinės vakarienės kambario ėjo į Alyvų darželį… Ten galima ir gerai pailsėti, ir maloniai praleisti laiką, ir sustiprėti dvasia… Jaučiama ypatinga ramybė tose vietose, kurios šv. Motiną primena, Nazarete, Karmely. Patarčiau visiems, kas tik gali, aplankyti Šventąją Žemę…“
Dr. Roma Zajančkauskienė
Birštono sakralinio muziejaus vedėja
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“