Nedaloma Lietuva: už ir prieš…

Šių metų gegužės 12 dieną įvyks privalomasis referendumas dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo. Artėjant referendumui žiniasklaidoje netyla aštrios diskusijos, kuriose pašnekovai pasidalina į dvi grupes: už ir prieš. Dažniausiai tokių diskusijų dalyviai būna Lietuvoje gyvenantys asmenys, kurie taria griežtą ne dvigubai pilietybei, apeliuodami į patriotiškumą ir lietuvybės išsaugojimą, tačiau, ar reikia dvigubos pilietybės svetur gyvenantiems lietuviams, turbūt geriausiai gali atsakyti tik patys emigrantai.
Neretai lietuviai, kurie nėra pakėlę sparnų svetur, yra linkę kritikuoti artėjantį referendumą dėl dvigubos pilietybės, tačiau reikia suprasti, jog sėkmingas dvigubos pilietybės referendumas atneštų didžiulės naudos ne tik patiems piliečiams, tačiau ir visai Lietuvai. Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, kuri turi vieną iš griežčiausių pilietybės institutų. Daugumoje Europos valstybių vienokia ar kitokia forma yra leidžiama išlaikyti savo šalies pilietybę, įgijus kitos šalies pilietybę. Visame pasaulyje galima matyti tendenciją liberalizuoti ir plėsti dvigubos pilietybės teises, tad kodėl mums reikėtų eiti priešinga kryptimi, priešintis referendumui ir žengti didžiulį žingsnį atgal, kai jau esame visai šalia tikslo. Derėtų prisiminti ir tai, kad emigracija Lietuvoje yra labai opi problema. Pilietybė neapsiriboja tik geopolitinėmis ribomis, pilietybė sienų neturi.
Dauguma žmonių, esančių toli nuo gimtojo krašto, tikrai puoselėja lietuviškąsias tradicijas, kalbą bei su ilgesiu varto nuotraukų albumus, nes tiki, kad kelias į Lietuvą dar gali būti atvertas ne tik morališkai, bet ir teisiškai. Nemaža dalis žmonių, įgijusių tarptautinės patirties ir pasisėmusių žinių iš plačiausių pasaulio vandenynų, tik ir laukia tinkamos akimirkos sugrįžti namo. Apskritai, žmonės iš savo prigimties nėra linkę nutraukti visas sąsajas ir pamiršti, iš kur jie yra kilę ir kaip tuo didžiuojasi. O piliečiai, kurie garsiai taria žodį „NE“, nori pasaulio lietuvius bausti už meilę tėvynei, atimdami tai, kas yra be galo svarbu.Tikrai liūdna skaityti komentarus socialiniuose tinkluose ar išgirsti individualias nuomones prieš referendumo įgyvendinimą. Paklauskime savęs ir svetur gyvenančių tautiečių, ar mes norime matyti Lietuvą ne tik su Lietuvoje gyvenančiais tautiečiais, bet ir su tais, kurie Lietuvos vardą garsina visame pasaulyje.
– Dvigubos pilietybės teisių išplėtimas Lietuvoje būtų neįkainojama dovana ne tik visai lietuvių išeivijai, tačiau ir pačiai Lietuvai, – sako Paulina Buzaitė (JAV):
Kiekvienas sau turime pripažinti, kad gyvename beprotiškai greitai besikeičiančiame pasaulyje, kuriame praktiškai kiekvieną dieną reikia prisitaikyti prie kokių nors naujovių. Vieni prie naujovių prisitaiko greitai ir jas priima natūraliai, kiti stumia šalin ir nenori net pagalvoti apie kokius nors pokyčius. Sėslumas jau daugeliui pamirštas žodis. Dabar yra daugybė galimybių mokytis vienoje šalyje, dirbti kitoje, kurti verslą ar šeimą dar kitoje šalyje. Mano nuomone, dviguba pilietybė jau seniai buvo tiesiog gyvybiškai būtina Lietuvai. Juk nepamirškime to fakto, kad Lietuvos gyventojų ne daugėja, bet mažėja. Vieniems išvykusiems galbūt tos dvigubos pilietybės net nereikia, paprasčiau gyventi su gyventojo kortele kitoje šalyje arba tiesiog atsisakyti lietuviškos pilietybės. Kiekvieno lietuvio vis kita istorija, bet taip pat yra ir kita pusė emigravusių lietuvių, kurie nori būti lygiaverčiais piliečiais ir šalyje, kurioje gyvena, ir tėvynėje. Kaip sakoma: „nespjauk į šulinį, iš kurio pačiam galbūt vieną dieną teks gerti“. Aš esu už dvigubą pilietybę, nes nematau reikalo, kodėl reikia lietuvius izoliuoti tik su vienu pasu. Dauguma jau esame pasaulio piliečiai, o ypač jaunoji karta. Be to, nepamirškime, kaip mes, lietuviai, mėgstame liaupsinti ko nors pasaulyje pasiekusius kitus tautiečius, kaip smagu sutikti lietuvį net tolimiausiose pasaulio vietose, „pasilabinti“, kalbėti lietuviškai. Tad pradėkime galvoti plačiau, būkime atviri naujovėms ir pokyčiams.
Jei turėčiau galimybę gauti kitos šalies pilietybę, aš ją tikrai apsvarstyčiau. Manau, kad būtų ramu žinoti, kad apskritai tokia galimybė yra. Juk niekada nežinai, kas ateityje gali nutikti, kaip tavo reikalai ir gyvenimas gali susiklostyti. Be abejo, su kitos šalies pilietybės priėmimu kartu prisideda ir daugiau atsakomybių bei įsipareigojimų, nes kiekviena šalis savo piliečiams turi šiek tiek skirtingus įstatymus. Tad kitos šalies pilietybės priėmimas priklausytų nuo situacijos. Tačiau būti lygiaverčiu piliečiu dviejose šalyse būtų ne tik didelė garbė, bet ir privalumas. Mano vyras turi dvi pilietybes, ir JAV, ir El Salvador, tad, kai reikia tvarkytis kokius nors reikalus El Salvadore, jam viskas yra žymiai paprasčiau turint tos šalies pasą. Nereikia papildomų pažymų, išrašų, įrodinėjimų ir t.t. Tuo labiau, kad El Salvador yra labai maža šalis, kurios daugybė gyventojų yra emigravę į kitas pasaulio šalis. Dėl to aš vien iš jo pavyzdžio matau, kad turint du pasus dalyvauti dviejų šalių gyvenimuose yra daug lengviau. Manau, dviguba pilietybė ypatingai didelę reikšmę turės tada, kai reikės galvoti apie pilietybės klausimus, susijusius su vaikais. Tikrai nesinorės, kad jie prarastų savo kilmę ar pamirštų savo šaknis.
Liucija (JAV):
– Mano nuomone, dviguba pilietybė turi daugiau privalumų nei trūkumų, nes ji tarsi atidaro dvejas duris į du pasaulius, kuriuose gali būti lygiavertis pilietis su kitais. Tiems, kam tai nerūpi, ar šiuo metu gyvenime tai neturi jokios reikšmės, nereiškia, kad tai nebus svarbu ateityje. Daugelis iš mūsų turėtume galvoti ne tik savanaudiškai apie save, bet ir apie kitus, taip pat savo ateities kartas, vaikus, anūkus, proanūkius ir t.t. Išsaugojus pilietybę išlieka saitai su lietuviška kultūra, tradicijomis, lengviau ir greičiau galima įkurti verslą tose šalyse, kurių pasus turite. Taip pat galima turėti teisę balsuoti, pasireikšti kaip tikras tos šalies pilietis. Jei lietuviai vaikai, gimę kitose šalyse, sugalvos studijuoti Lietuvoje, neturės galvos skausmo, taip pat kaip ir perkant nuosavybę ar ieškant darbo. Dvigubą pilietybę turėtumėm įsivaizduoti kaip dviejų kalbų mokėjimą – juk mokant dvi kalbas atsiveria daug daugiau galimybių, nei mokant tik vieną… Jei atvirai, nematau jokių trūkumų ar kažkokių blogybių, kurias galėtų atnešti dviguba pilietybė Lietuvai. Na, pagalvokite patys, esame tokia mažytė valstybė, tokia nedidelė tauta. Kiekvienais metais iš Lietuvos emigruoja daugybė Lietuvos piliečių. Tad kodėl gi jiems ir ateities kartoms nesuteikus galimybės būti susijus su Lietuva pilnavertiškai? 
Agata (Pietų Korėja):
– Esu už dvigubą pilietybę. Šiuo metu neimu šalies, kurioje gyvenu, pilietybės, nes nenoriu prarasti lietuviškos, tačiau puikiai suprantu, kad visai nesvarbu, ar gaučiau Pietų Korėjos pilietybę, vietiniai vis tiek visada mane laikys užsieniete ir, jei neturėsiu savos, lietuviškos, pilietybės, bus taip, jog neturėsiu savo vietos po saule. Turint dvigubą pilietybę nebeliktų tokių problemų, kaip pastovus vizos pratęsimas ir dokumentų tvarkymas kasmet.
Deimantė (Didžioji Britanija):
– Tiesą sakant, nesu nei prieš, nei už. Mano nuomone, pagrindinis dvigubos pilietybės privalumas yra ryšio palaikymas su tėvyne, bet tuo pačiu manau, kad tai nėra gyvybiškai reikalingas dalykas. Juk dažnai išvykę žmonės, priėmę kitos šalies pilietybę, net neplanuoja grįžti į Lietuvą, o neretai jie vengia įvairių įsipareigojimų (pvz.: karinė prievolė). Pati neplanuoju imti kitos šalies pilietybės ir dabar net negaliu sugalvoti, kokia situacija pakeistų mano nuomonę. Nepaisant to, jog viešoje erdvėje sklando „Brexit‘o“ burbulas, realiame gyvenime jis neturi tokios įtakos, kaip bando pateikti žiniasklaida. Kol kas nesijaučia jokio skirtumo nei darbų atžvilgiu, nei bendravimu su anglais, tik, regis, krenta būsto kainos. Asmeniškai aš šiuo metu nesuku galvos, laukiu, kada įvyks, tada spręsiu, tačiau esu įsitikinus, jog niekas nepasikeis net ir po „Brexit“, todėl apie pilietybės keitimą negalvoju. Kaip jau minėjau, lietuviško paso greičiausiai niekada neatsisakysiu, nes tai yra labai stiprus pasas. Be to, geriau pagalvojus, kadangi tai stiprus pasas, kurio pakanka visur keliaujant, kam man dar reikalingas kitas?
Parengė Rimantė Jančauskaitė