Naujai prisikėlę mokėsime mylėti…

Velyknakčio liturgijos šviesoje įgavę naują viltį ir senųjų vilčių daugybę tęsinių, sveikinsime vienas kitą Šv. Velykų rytmetį, linkėdami, kaip ir kasmet, to paties. Rodos, kokie banalūs paprasti palinkėjimai iš širdies. Kaip ir sako, jog niekam dar nesuvoktas žodis meilė. Jausmas tikrasis galbūt žodžių stokoja?… Jei kasdien kartosi, moteris priminė savo vyrui, tai bus netikra, banalu. Pastarasis jos neklausė ir kasdien savo moteriai kartojo: „Myliu tave. Atleisk man“. Jis nebijojo šių žodžių tarti garsiai, girdint kitiems šeimos nariams ar aplinkiniams. Išgyvendamas savo džiaugsmą, prisikėlusio naujam gyvenimui žmogaus, vyro džiaugsmą, jis norėjo taisyti savo gyvenimo klaidas, kad visi šeimos nariai patirtų pilnatvę. Žmogus keitėsi ir norėjo keistis. Jis tikėjosi sulaukti supratimo. Išgyveno daug pavasarių, kurie, kaip sode baltų obelų žiedai, kartojo apie laikinumą. Jis jau buvo išmokęs vertinti kiekvieno ryto prisikėlimą ir padėkoti Dievui už visus savo paties prisikėlimus gyvenime. Vyras dėkojo kunigams, savo sielos broliams, sutiktiems gydymo įstaigose gydytojams. Neradęs daugiau širdies žodžių savo vaikų motinai, jis kartojo, kaip jai atrodė, banalią savo sielos tiesą.
Ar gebame išgirsti atsiprašymą, ar mokame atleisti? Kad sutiktume gamtos ir žmogaus atgimimo šventę, išgyvendami Tikrąjį Prisikėlimo Džiaugsmą, ir jis tęstųsi po Velykų ryto – kiekvieną dieną, o meilės žodžių tikrumas liudytų, jog gebame vis iš naujo mylėti savo žmogų, dukrą, sūnų, plukės žiedą, verčiamą arimo vagą…
Laikinumo skambėjime, be google pagalbos, kad išmoktume mylėti save vis naujai atgimę ir nepavėluotume mylėti kasdien, nes minėtas vyras antrąją Velykų dieną sukvietė visus draugus Paskutiniam atsisveikinimui, kai svarbiausius žodžius tarytum tarė jo nebylios lūpos. Tik juos, atrodė, tesuprato šią dieną jau ir jo gyvenimo moteris…
… ant nevilties slenksčio įgyjama nauja viltis. Atkartos gyvenimą vaikai, anūkai ar atmintis. Kiekvienas kops į naują kalną. Išsaugoję papročius, stuksens į dantis raštuotus margučius, ridens juos, bandydami stiprumą, o vieną būtinai paliks saugoti iki kito pavasario. Nes „Kūdikystės daiktus vėl pamatę,/ matom ir laikų gelmes: / mums atrodė, kad praeina metai,/ o praėjom iš tiesų tik mes“ (R. M. Rilkė).
Palma

Rubrikoje Pasaulis iš arti. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *