Ar Velykos – tik pavasario šventė, ar ir daugiau..?

Nijolė Ivanovienė, Vyšniūnai:
– Mūsų šeimos Velykos jau daugelį metų turi savo tradicijas. Prie Šv. Velykų bendro stalo renkamės uošvių Vladzės ir Anatolijaus Ivanovų, gyvenančių Popsių kaime, Stakliškių seniūnijoje, namuose. Nuotraukoje su vaikais, anūkėmis, proanūkiais – ir mūsų mylima močiutė, gimusi 1926 metais. Jai Kalėdos ir Velykos, kai visi susėdame kiekvienais metais prie bendro stalo, yra pačios svarbiausios šventės. Dar nė vienų švenčių nepraleidome. Ji visada mūsų laukia ir lauks, kol gyva bus (taip pati visad mums kartoja), o mes pas ją visi su dideliu noru bei meile ir važiuojam. Džiaugiamės ir stengiamės perimti gražiausių bei svarbiausių žmogaus gyvenimui metų švenčių tradicijas, papročius, tradicijas ir juos puoselėti. Esame labai dėkingi mūsų močiutei, tiems namams, į kuriuos visada nori sugrįžti vaikai, anūkai, proanūkiai – visi artimieji.
Visiems „Gyvenimo“ laikraščio skaitytojams linkiu Šv. Velykų džiaugsmo kiekvieno sielai, santarvės visų namams, meilės bei tarpusavio supratimo. Tegu kiekviena diena bus kupina meilės sau bei gyvenimui.

Dalia Smolskienė, Prienai:
– Tai ne tik graži pavasario šventė, bet ir galimybė visiems drauge sueiti į būrį, pasidžiaugti darbais, pasiekimais su visa šeima, paplanuoti ateities keliones, lankytinas vietas. Tai – ir galimybė giliau pažvelgti į artimą žmogų. Žinoma, su pavasario sugrįžimu, nauja žaluma, sulaukus Kristaus Prisikėlimo šventės, dar kartą permąstai, ką naujo sukursi, į ką naujai pažvelgsi.
Visiems linkime linksmų Šv. Velykų, ir tegu tas ilgai lauktas Prisikėlimo džiaugsmas, nuoširdumas vienų kitiems tęsiasi ir po Velykų – kasdieną!

Juozaičiai, Birštonas:
– Saulė jau šildo. Lauko, kiemo darbai įsibėgėjo, nors vėjas dar šaltas, bet širdis jau pavasarį dainuoja. Pavasaris ir Velykos – Kristaus prisikėlimo šventė, neatskiriami prisikėlimo džiaugsmą nešantys simboliai. Savaitė iki Velykų (Verbų sekmadienis), Velykos ir Atvelykis (Vaikų Velykėlės) apmąstymo, prisiminimų, džiugesio pilnas laikotarpis.
Prisimename išėjusius negrįžti, tačiau gamta neleidžia liūdėti ir bunda, žaliuoja, prisikelia. Mūsų namuose Velykų šventė švenčiama nuo Verbų sekmadienio iki pat Vaikų Velykėlių. Pirmiausia šventinama mūsų verba ir laukiama cukrinių saldainių (nuo bažnyčios). Tada pradedame kiaušinių marginimą, ir tai darome kiekvienas savaip, improvizuojame. Vyras margina vašku, aš – žolelėmis, svogūnų lukštais, vaikai – visaip, pagal nuotaiką… vašku, dažais, lipdukais. Kiaušinių marginimas lyg ritualas ar meditacija, kuri tęsiasi kelias dienas. Toks kiaušinių dažymas leidžia susikaupti, atsakingai ir atsargiai sudėlioti taškelius ir kablelius, paeksperimentuoti, taip pat suburia šeimą bendram veiksmui. Velykų rytą, dar vis marginami kiaušiniai ir susirinkus artimiesiems vyksta margučių ridenimo varžybos. Pilni namai būna juoko, kalbų ir bendravimo, tai neįkainojama šventės dalis, kuris teikia ne ką mažiau džiaugsmo nei pats kiaušinių marginimas. Daug margučių ridenimo linksmybių neatlaiko, todėl sėdame visi prie stalo jų ragauti, o likusieji sveiki margučiai „eina imtynių“, kuris tvirtesnis.
Velykos, kaip ir Šv. Kalėdos, kelia džiugesį sielai ir mintim, kad visa šeima kartu, šalia vieni kitų. Vyksta bendravimas senelių su anūkais, brolių su seserimis ir visi dėl vieno bendro tikslo – tikėjimo. Po Velykų atėjęs savaitgalis – Vaikų Velykėlės, vaikai namuose ieško lauktuvių, kurias palieka Velykų Bobutė.
Tikėjimo, bendravimo ir džiaugsmo Jūsų namams!