„Visada smagu apsilankyti Prienuose,“ –

sako Liudmila Petkevičiūtė – rašytoja, kalbininkė, vertėja
„Esu tas Kodėlčius, kurį mano tėtukas, rašytojas Vytautas Petkevičius, aprašė savo knygoje „Kodėlčius“ (1974). Taigi visą gyvenimą gyvenu, kaip ir dera Kodėlčiui – mokausi, domiuosi, domiuosi ir mokausi…

Rašytoja, kalbininkė, vertėja Liudmila PETKEVIČIŪTĖ – tikrasis ir vis dar gyvas Vytauto Petkevičiaus Kodėlčius.

Na, dar rašau knygas – kad jos kiek nors pataisytų tai, ką matau aplink pagadinta. Pavyzdžiui, lietuviams padėtų nepamiršti gražiosios, skambiosios, nuostabiosios mūsų kalbos. Ir gerbti galvočius mūsų protėvius, kurie ją sukūrė ir mums paliko kaip gražiausią dovaną – sykiu su mūsų nuostabia žeme, jos gyvastim ir papročiais.
Daugelio mano darbų ištakos glūdi toje nepaprastoje aplinkybėje, kad mūsų kalba yra tiesioginė, kamieninė indoeuropiečių prokalbės tąsa, jos viršūnė. Visi žinome, kad viršūnei nudžiūvus medis žūsta. Taigi mūsų paskirtis – nenudžiūti, nenunykti, o išlikti ir išsaugoti savo kalbą ir savastį, kad gyvuotų ir toliau klestėtų indoeuropiečių kultūra apskritai.
Lietuvių kalbos didysis žodynas šiuo metu didžiausias pasaulyje, tautosakos rinkiniai – irgi vieni iš didžiausių. O kalba nyksta, sūsta. Kodėl? – klausiau savęs nuo mažens. Atsakymas gan paprastas: vaikai nei žodynų, nei žinynų, nei tautosakos rinkinių NESKAITO!
Tad norint, kad jie kalbėtų gražia lietuvių kalba be teršalų ir svetimybių, kad nepamirštų daugybės skambiausių, raiškiausių žodžių, nepamestų mūsų kalbos sąmojaus, daugžodystės ir iškalbos, reikia tuos kalbos perlus ir deimantus mažiesiems paduoti, pateikti laiku, kad jie juos gautų ir „suvirškintų“ vos pradėję kalbėti, nuo dvejų – penkerių metų.
Tai ir darau. Kiek pajėgiu, kiek leidžia išgalės. Mat savo knygas leidžiu pati. Valstybei mano mintys ir siekiai šiuo metu svetimi. Kaip ir daugelio šviesuolių bei išprusėlių mintys ir siekiai. Bet tiek to. Svarbu daryti tai, ką manai esant geriausia ir šiuo metu reikalinga.
Šito išmokau iš savo tėvelio, rašytojo Vytauto Petkevičiaus, už smalsumą ir norą žinoti kadaise močiutės taipogi praminto Kodėlčiumi. Dėl daug ko esu jam dėkinga, laikau savo vedliu, mokytoju ir šventai saugau šviesų jo atminimą.
Smagu priminti jį nepaprastai branginus Prienų ir Birštono žemę. Šias apylinkes ir Nemuno kilpas jis vadino Lietuvos širdimi ir tvirtino semiąsis čia ypatingos stiprybės. Tad visada džiaugiuosi proga čionai atvažiuoti ir aš. Atvažiuoti ir pasistiprinti šio krašto grožiu ir kilnumu, jo nepaprasta, dainių apdainuota jėga.
Štai ir šį kartą, gavusi kvietimą balandžio 17 – 18 dieną dalyvauti Prienų velykinėje mugėje Jaunimo aikštėje, labai noriai ir džiugiai atbildėsiu čionai su savo knygomis ir knygelėmis,“ – pažadėjo L.Petkevičiūtė.

Saulės spalvų poringės: RAUDONA“, už grožį ir gėrį ne tik apdovanota Lietuvoje, bet ir įgijo tarptautinį pripažinimą. Labai daili ir naudinga knyga, skirta vaikams nuo mažumės pratinti prie žodingos, skambios ir šmaikščios lietuvių kalbos. Pasitelkus savitus piešinius pateikiamas raudonos spalvos žodynas, posakiai, mįslės ir smagi eiliuota pasaka. Tinka ne tik visokio amžiaus vaikams, bet ir jų bočiams, auklėtojam ir tėvams.

Greitai pasirodys auksaspalvė jos sesė „GELTONA“, o šiai įkandin – ir kitų spalvų poringės. Apie ją plačiau prašom skaityti https://rasinukas.wordpress.com/2019/03/31/raudoni-lietuviu-kalbos-lobiai-l-petkeviciute-raudona-poringe/?fbclid=IwAR2vQcUIl1d7qMFdGN3xd0aIRNo0xiMHmqUn080GyhKKhmWsObisgOjTFGo

Tai smagiai sueiliuota pamokanti pasakaitė mažiems, bet ne iš kelmo spirtiems apie sudariąją Vištutę, kuri neleido nė grūdeliui pražūti ir dėl to buvo net dainose apdainuota. Jos paveikslą nusižiūrėjau nuo savo gabiosios močiutės.

 

 

 

 

Eiliuota pasaka apie tėtės ir mamos užvadėlį Tindiriuką radosi tuomet, kai imta be saiko klegėt apie vaikų teises, užmiršus jų pareigas. Šaunuolio voveriuko paveikslą nusižiūrėjau nuo savo mielojo tėtuko, kuris dar vaikas būdamas išėjo dirbti, kad padėtų tėveliams.

 

 

 

Padūkėlis Viščiukas Pūkas vos iš kiaušinio išsiritęs sumanė plaukt tartum ančiukas. Šią pašaipią pasaką sueiliavau stebėdama, kaip uoliai tautiečiai stengiasi vartyti kailį ir pataikauti svetimiems įvaizdžiams. Ją skaitydamas vaikas supras, kaip svarbu ne mėgdžioti kitus, o būti savimi.

 

Šioje šmaikščioje knygelėje pašiepiamas paikas paršelis, atkakliai ieškantis draugų tolimuos toliuos ir kur papuola, tik ne tarp tų, kurie jį myli ir vertina. Ją skaitydamas vaikas pamėgins atspėti tikros draugystės paslaptį.

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *