Interviu vienu klausimu: Lietuvos Prezidentūra mini šimtmetį. Kuris iš šimtmečio prezidentų Jums labiausiai imponuoja?

Algirdas Giraitis, Balbieriškis:
-Labai stipri asmenybė buvo Algirdas Brazauskas. Kaip žmogus buvo atsakingas, ūkiškas. Kadangi buvęs pirmasis sekretorius, jis žinojo, kaip tvarkyti reikalus su Maskva, žinojo, su kuo turi reikalus. Daugelį metų dirbo, bet elgėsi atsargiai. Jis sugebėjo išlaviruot, kas buvo labai svarbu, atsiskiriant nuo Maskvos. Iš LKP – TSKP liko tik LKP.
Sudėtingose situacijose ir tuo metu, kai AT vadovavo konservatoriai, A. Brazauskas sugebėdavo rasti optimaliausią išeitį. Kaip asmenybė, plačių pažiūrų prezidentas – ir Valdas Adamkus.

Alius Juocevičius, Prienai:
– Antanas Smetona ir Dalia Grybauskaitė – tai asmenys, kurie galvojo ir galvoja apie Valstybę. Asmeniškai esu patyręs teigiamų pokyčių teisėsaugoje. Apgailestauju, kad ne Prezidentės kompetencijoje yra Švietimo ministerija. Gaila, kad baigiasi Prezidentės D. Grybauskaitės kadencija. Aš už pataisą Konstitucijoje…

Vida Milkevičienė:
– Smagu ir džiugu paminėti Lietuvos prezidentūros šimtmetį. Ko gero, prezidentų būtume turėję daugiau, jei ne okupacijos. Bet galima pasidžiaugti, jog Lietuva pirmoji iš Baltijos tautų turėjo prezidento instituciją. Ir mūsų pirmasis prezidentas A.Smetona labai lygiavosi į Vakarų Europą.
Daugiau apie pirmuosius LR prezidentus mes sužinome iš istorijos vadovėlių, knygų, atsiminimų ir t.t.
Po 1990 m. kovo 11 d. jau yra lengviau vertinti Lietuvos Respublikos prezidentų veiklą, nes tuo metu aš jau gyvenau. Aišku, vaikystėje dar nelabai domėjausi politikos aktualijomis, bet vėliau studijos ir darbas suteikė galimybę iš arčiau pasidomėti istorija, politika, asmenybėmis.
Man asmeniškai labiausiai patiko V.Adamkaus prezidentavimas, nors pirmoji jo kadencija buvo stipresnė nei antroji. Šio prezidento dėka Lietuvai atsivėrė pasaulio vartai (Lietuva tapo NATO nare, užsimezgė draugiški santykiai su kitomis valstybėmis ir t.t.). Juk Lietuvos prezidento pagrindinė funkcija ir yra užsienio politikos srityje. Būtent prezidentas yra lyderis, priimant sprendimus užsienio politikos klausimais ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką, ryšių palaikymas su kitomis valstybėmis; pasirašo tarptautines sutartis ir teikia jas ratifikuoti Seimui.
Gebėjimas bendrauti, tartis atveria platesnius galimybių vandenis.

Ignas Jencius, Prienai:
– Antanas Smetona. Jis buvo nuoširdus žmogus. Gerbė jį ir mylėjo daug žmonių. Gyvai girdėjau kalbant Švėkšnoje. Aš buvau pirmokas. Bet atmintyje viskas labai ryškiai išlikę. Jį lydėjo tuomet keletas ministrų ir vieningai pasitiko žydai. Turėjau ir nuotrauką mūsų Švėkšnos bažnyčioje, bet degė namas, sudegė nuotrauka.
Buvę garsios Švėkšnos gimnazistai turime tradiciją kas penkerius metus susitikti. Švėkšnos gimnaziją baigiau 1948 metais, 2018 metais atšvenčiau 90 – metį. O pasiliko širdyje visam laikui ir 1948 metų gegužės mėnesį laikytas lietuvių kalbos brandos egzaminas, kai kiekvieną vaiką, išėjusį po egzamino, stebėjo saugumiečiai, nes naktį buvo organizuojamas žmonių išvežimas į Sibirą… Iš klasės draugų esame šiame gyvenime aštuoni – šešios našlės ir du „berniukai“. Viliamės susitikti Švėkšnos gimnazijos šimtmečio minėjime. Esu dirbęs Jonavoje, Zarasuose, Prienuose. Vadovavau šimtams žmonių, turėjau ir turiu daug gerų draugų. Vertinu sąžiningumą, žmoniškumą. Įdomus buvo gyvenimas, labai įdomūs prisiminimai…

Vytautas Šeškevičius, Birštonas:
– Man labiausiai imponuoja pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos asmenybė. Antanas Smetona buvo vienas iškiliausių tarpukario Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjų, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Antanas Smetona buvo pirmasis Lietuvos prezidentas, o tapti pirmuoju prezidentu – nelengva užduotis, nes nebuvo aišku, ką turi ir gali daryti prezidentas, nebuvo jokių institucijos tradicijų. A. Smetona – neįvertintas prezidentas.
Imponuoja, kad Antano Smetonos tėvai Jonas ir Julijona Smetonos buvo mažažemiai valstiečiai. Antanas buvo šeštasis iš septynių vaikų jų šeimoje. Tiesa, pats A.Smetona nebuvo linkęs prie ūkio darbų. Nuo pat mažumės jis labiau linko prie knygų. Todėl šeima nutarė jį vienintelį išleisti į mokslus.
A.Smetona, baigęs Taujėnų pradžios mokyklą, toliau mokėsi Ukmergėje, vėliau – Mintaujos gimnazijoje, Peterburgo universitete.
1923 – 1927 m. Vytauto Didžiojo universitete A. Smetona ėjo Meno teorijos ir istorijos katedros docento pareigas, dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką. Jis aktyviai dalyvavo kuriant naują partiją – Lietuvos tautininkų sąjungą, o 1925 – 1926 m. buvo šios partijos pirmininkas. A.Smetona – devyniomis kalbomis kalbėjęs politikas. Žavi A. Smetonos kūrybinis palikimas (per 4 tūkst. straipsnių, kalbų ir prisiminimų).
1919 m. balandžio 4 d. jis išrenkamas pirmuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu ir šias pareigas ėjo iki 1920 m. birželio 19 d. Po 1926 m. gruodžio 7 d. perversmo Lietuvos Respublikos Seimas A. Smetoną vėl išrinko Lietuvos Respublikos Prezidentu. Prezidentu jis buvo išrinktas ir 1931 m. bei 1938 m. Tarpukario Lietuva buvo vadinama smetonine Lietuva. Tuo metu šalis vystėsi, ekonomika augo, buvo kuriama tautinė valstybė, lietuviškai kalbanti Lietuva.
Jis buvo labai įvairialypė asmenybė ir labai prieštaringai vertinamas dėl tvirtos rankos valdžios, prezidentinės valstybės, autoritarinio režimo. Tai tikrai negatyvus A.Smetonos valdymo momentas, neleidžiantis jo vertinti labai teigiamai.
Vis dėlto stebina, kad A.Smetona per penkiolika metų neišvyko nė į vieną komandiruotę ar darbo vizitą. Nesusitiko net su Latvijos ir Estijos prezidentais. Užsienio reikalus jis buvo visiškai palikęs diplomatams ir užsienio reikalų ministrui.
Sovietų Sąjungai paskelbus ultimatumą Lietuvai, 1940 m. birželio 15 d. posėdyje A. Smetona pasisakė už ultimatumo atmetimą ir ginkluotą pasipriešinimą agresoriui. Jis buvo įsitikinęs, kad Lietuva turi gintis ginklu, tačiau nesulaukęs vyriausybės narių ir kariuomenės vado palaikymo turėjo pasitraukti iš Lietuvos į Vakarus.
Istorikų nuomone, A.Smetoną išties yra dėl ko kritikuoti, tačiau pirmiausia jam reikėtų padėkoti už tai, kad sukūrė tautinę valstybę ir subrandino kartą, pasiryžusią kovoti už laisvę.

Artiomas Marchockis:
– Didžiausią įspūdį paliko prezidentas, kurį atsimenu dar nuo mokyklos laikų – Valdas Adamkus. Valdo Adamkaus vardas man visų pirma asocijuojasi su Lietuvos sportininkų pergalėmis. Televizorių ekranuose matant, kaip užsienio valstybių vadovai olimpiadose sveikina mūsų prezidentą, apimdavo malonus pasididžiavimo savo šalimi jausmas.
Valdas Adamkus visada spinduliuodavo ir spinduliuoja pasitikėjimu savimi, erudicija, charizma ir solidumu – savybėmis, kurios reikalingos kiekvienam valstybės vadovui, ypač atstovaujant savo šaliai tarptautinėje arenoje. Gaila, tačiau šiųmetiniuose Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose tokių asmenybių trūksta.