Oi būdavo, būdavo – vietovardžių lobynams

Šie metai pažymimi kaip Vietovardžių metai, nes Lietuvos vietovardžiai – tai atminties irkalbos lobynas, mūsų protėvių kūrybingumo išraiška.Tą patvirtino ir sekmadienį Prienų kultūros ir laisvalaikio centre vykusi tradicinė rajono atlikėjų šventė „Oi būdavo, būdavo.“ Graži ir smagi, spalvinga ir turtinga, kupina išmonės, apipinta dainomis, sakmėmis, liaudies išmintimi, pamokymais, pajuokavimais… 

– Norime padėkoti, kad šią popietę, palikę jau šiltos saulutės pabučiuotas savo sodybas, atvykote čia, į šventę, kuri sėkmingai įžygiavo į gražų keturių desėtkų metą. Dainavome, šokome, grojome ir „prisidirbome“ iki tokio lygio, kad pernai visi rajono folkloro kolektyvai buvo pakviesti dalyvauti Respublikinėje dainų šventėje, skirtoje Lietuvos šimtmečiui, – nuotaikingai susirinkusius sveikino šventės vedėja Zita Kuzminskienė. Ji taip pat priminė, kad šie metai ir ši šventė skirti vietovardžiams, o kiekvienas išsaugotas ir užrašytas vietovardis – tarsi laiškas iš praeities ateinančioms kartoms.
Susirinkusius sveikino ir Prienų rajono savivaldybės mero patarėja Jūratė Zailskienė. Ji suskaičiavusi, kad „Oi dūdavo, būdavo“ Prienuose vyksta jau 33 -ią kartą!
Smagią muziką begroją tarp žiūrovų pasirodę Prienų kultūros ir laisvalaikio centro (KLC) muzikantai paskelbė – tarmiškų lobynų skrynia prasiveria! Pirmoji uždainavo, apie Prienų vietovardžius, jų kilmę papasakojo Prienų KLC folkloro grupė. Ją keitė Ašmintos „Ošvenčia“, Šilavoto „Akacija“, Stakliškių „Stakliškės“, Pakuonio „Obelėlė“, Veiverių „Pasaga“, Jiezno „Jieznelė“, Balbieriškio „Dūmė“. Kartu su suaugusiais dainavo, šoko, senolių papročius, vietinių upelių, piliakalnių, miestelių vardų kilmę pasakojo, porino, baino ir jaunimas. Ypač audringais plojimais ir šypsenomis buvo apdovanota jaunoji „Jieznelės“ pasakorė Toma Tamulynaitė. O kas geriau ir smagiau apie žirgus, karietas, pakinktus ir kt… gali papasakoti, jei ne klebonas Kazimieras Skučas iš Veiverių?
Šventei besibaigiant ir sugužėjus į bendrą būrį Prienų KLC direktorė Virginija Naudžiūtė dėkojo ne tik vadovams: Dovydui Bukevičiui, Dalei Zagurskienei, Rimai Vilkienei, Rasai Vaitauskaitei, Saulei Blėdienei, Vidai Beliukevičienei, Renatai Žibienei, Jadvygai Beikauskienei, Aurelijai Bareišienei, Ingridai Valentienei, Daivai Alaveckienei, bet ir saviveiklininkams, žiūrovams.
Ir pabaigai Jiezno KLC folkloro grupės „Jieznelė“ pasakorių tarmiškai papasakota ši legenda:
Seniai seniai mūs krašte buvo karališkasis dvaras, o dvare buvo auginami arkliai, tik kol kas nežinoma, ar jis priklausė LDK Aleksandrui, ar jo pačiai Alenai, katra inkurdino savo dvaruose daug rusų žmonių. Tai tie istorikai mislina, kad dvariškiai daug žirgų augino, o juos taigi išjodinėt reikėj. Tai tas išjodinėjimas („jezda“) galėj būt Jiezno vardo pradžia.
Musėt, labiausiai tai šita žinoma: Baino, kad Jiezno ažeras buvo labai gilus, ir jo dugno tai niekas ir niekap nedasiekdavo. Žmonys mislydavę, kad jis su visam be dugno. Senovėj Jiezne rusų būta. Vienuroz puotaudami prie ažero, sumislino insitikyt, ar tikrai ažeras be dugno. Nėrė vienas – nepasiekė dugno, antras – tep pačiai. Nėrė ir tračias, ilgai neišnėrė. Visi gi laukė. An galo išnėrė ir kad jau riktels ruskai:  – kas jau reikštų – „Yra dugnas!“. Nuok to čėso ažerą vadino Jiezno vardu, o miestelis tep gavo Jiezno vardą. Ir ne tik miestelis! Da ir upelė Jieznelė inteka ažeran, ir raistas Jieznis yr. Ir žmonys pavarde Jiezniai gyvena seniūnijoj. O ką jau kalbėt apie mūs kolektyvą – „Jieznelę“!
Onutė Valkauskienė

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *