Žodžio keliu: „Nieko širdingesnio ir dvasingesnio už kalbą tauta neturi“

Kovas – tradiciškai gražus prasmingais renginiais, skirtais lietuvių kalbai, knygai. Kovo 16 -ąją minėjome Knygnešio dieną, bibliotekose vyko įdomūs susitikimai, skirti Tarptautinei vaikų knygos dienai, o Prienų „Žiburio“ gimnazija pakvietė į tradicinio jaunųjų kalbininkų konkurso „Nieko širdingesnio ir dvasingesnio už kalbą tauta neturi“, skirto žymiems kalbininkams žiburiečiams Jonui Kazlauskui ir Antanui Lyberiui atminti, baigiamąją šventę.


Šiemet organizuotas konkursas – jau devynioliktas. Jame dalyvavo Prienų „Žiburio“ gimnazijos ir „Revuonos“ pagrindinės mokyklos, Kauno „Saulės“ ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Kuršėnų Lauryno Ivinskio, Kėdainių šviesiosios ir Palangos senosios gimnazijų mokiniai. Iš viso konkursui buvo pateikta arti 30 darbų, tarp jų – šeši tiriamieji kalbos darbai, aptariantys vietovardžių ir vardų kilmę, analizuojantys vietos tarmes, skelbimų kalbą, anglų kalbos įtaką moksleivių kalbai, primenantys apie lietuvių kalbai atsidėjusius savo kraštiečius.
Nudžiugino ir jaunieji esė kūrėjai. Atrodo pildosi po praėjusių metų konkurso „Žiburio“ gimnazijos mokytojos ekspertės Nijolės Šervenikaitės išsakyti lūkesčiai, kad iš būsimų konkursų dalyvių labiausiai laukiama autentiškumo. Daugumos šių metų konkurso esė autoriai tai išgirdo. Jie nesistengė niekam įtikti, nemelavo, ne eksponavo save, o buvo savimi ir ieškojo savam žodžiui paveikios išraiškos.
Ir dar smagu dėl to, kad pernykštį mūsų kvietimą išgirdo „Revuonos“ pagrindinės mokyklos devintokės Iveta Šaviraitė ir Gabija Deleckytė su savo mokytoja Vidute Kuzmauskiene. Tad šiemet žiburiečiai jau nebuvo vieni konkurse, į kurį kelią žino daugelio Lietuvos gimnazijų bei Seinų, Suvalkų (Lenkija) ir Pelesos (Baltarusija) jaunieji kalbininkai, o mūsų krašto moksleiviai buvo primiršę, nors anksčiau dalyvaudavo ir būdavo tarp laureatų. Gal kitąmet taip ir bus, nes konkursas bus jubiliejinis – dvidešimtas. O ir minėsime žymaus mūsų kraštiečio, vieno ryškiausių Lietuvos kalbininkų prof. Jono Kazlausko 90 -ąsias gimimo metines.
Ramutė Šimukauskaitė
Vertinimo komisijos narė

Monologas apie kalbą

Kas rytą į gimnaziją važiuoju septintu autobusu – kelias gerai žinomas, veidai autobuse taip pat, nes maršrutas įprastas… Žmonės tingūs, nelinkę bendrauti, nes ankstyvas rytas. Pažvelgiu pro langą ir žvilgsnis užkliūva už lentelių su Jono Basanavičiaus, Mikalojaus Daukšos gatvių pavadinimais… Šie iškilūs žmonės daug nuveikę lietuvių tautos ir kalbos labui.
Jau stotelė, lipu mokyklos laiptais, einu koridoriais, prisimenu, kad šiandien reikės rašyti rašinį apie gimtąją kalbą, jos vertę ir svarbą. Gal ir gerai – sugrįšiu prie ryto minčių… Skambutis… Atsiverčiu sąsiuvinį, užsirašau rašinio temą „Kalba – didžiausia tautos vertybė“.
Keista, bet mokytoja šiandien leidžia tris minutes naudotis mobiliuoju telefonu ir ieškoti informacijos interneto erdvėje. Aš niekada per pamoką nesinaudoju telefonu, todėl iš pradžių sutrinku, o kai klasės draugai pradeda šurmuliuoti, net pykteliu, bet, pamačiusi, kaip uoliai visi „naršo“ internete, ir aš įsijungiu google paskyrą, įvedu temos pavadinimą „Kalba – didžiausia vertybė“. Skubu rašytis informaciją, nes beveik pusę minutės praradau stebėdamasi ir piktindamasi… Bandau apibendrinti tai, ką užsirašiau, ieškau probleminio klausimo, formuluoju teiginį…
Gimtoji kalba yra vertybė. Ar toks turi būti teiginys? Gal. Spėjau nusirašyti Juozo Gailos straipsnio „Didžiausia vertybė – kalba“ keletą sakinių. Autorius rašo: „Nesakau, kad kalba nėra vertybė. Jokia kita kalba nekalbu taip gerai, kaip lietuviškai. Bet, jeigu mes į didįjį pasaulį išeidami uždarysime savo lietuviškumo turinį tik į filologijos kategorijas, pasidarysime tokie pat jautrūs kaip plono stiklo taurės“. Įdomiai svarsto autorius, bet kas jis toks, ar rašytojas, ar žurnalistas, ar visuomenės veikėjas, aš nežinau. Pasijuntu tokia neišprususi. Tačiau minčių rašiniui jau turiu.
Todėl pradedu. Kuriu…
Kalbą žmogus atsineša kartu su motinos pienu. Apsuptas įvairiausių garsų vaikas bando tuos garsus pamėgdžioti, o vėliau, pats to nesuvokdamas, kalbėti gimtąja kalba. Ir gyvena kartu su ja net nejausdamas, nemąstydamas apie ją. Tik daug vėliau suvokia, kokia svarbi Dievo dovana yra kalba, nes į kalbą sudėta ne tik tautos istorija, būdo ypatybės, santykis su kitomis tautomis, bet ji yra ir mūsų bendravimo priemonė, kultūros ir literatūros kūrimo priemonė. Apie kalbą prirašyta tiek daug gražių žodžių. Lietuvių literatūroje ji yra lyginama su „žibintu pasaulio tamsoje“ (Just. Marcinkevičius), kalba yra ir kopų šnabždesys, ir marių virpulys, duonos kvapas, miškų giesmė (J. Degutytė). Galime didžiuotis, kad mūsų kalba yra viena seniausių kalbų Europoje ir visame pasaulyje. Ji garsi savo archajiškomis formomis, žodžių gausa, jų sandara bei įvairove. Tik įsivaizduokime, kiek mes turime meninės raiškos priemonių, kurios mūsų kalbą daro spalvingesnę ir įdomesnę. Juk kur kas maloniau klausytis pašnekovo, kuris puikiai ir vaizdingai kalba.
Staiga nutrūksta mintys… Nesugebu pabėgti nuo supratimo, kad parašytais sakiniais galbūt apgaudinėju save ir savo bendraamžius, kuriems gimtoji kalba ir kalba apskritai yra tik priemonė kuo greičiau perduoti informaciją. Esu įsitikinusi, kad šiais laikais jaunimas per mažai dėmesio skiria ne tik gimtajai, bet ir apskritai kalbai. Įkvepiu oro – rašau toliau…
Kalba, apie kurią prirašyta tiek daug gražių žodžių, kurią puoselėjo, išaukštino mūsų žymiausi kalbininkai, rašytojai, pamažu skursta. Ji nustoja būti pakankamai stiprus atramos taškas norint išsaugoti lietuvybę. Tai ypač galima pastebėti tarp jaunimo – mano bendraamžiai visiškai nebekreipia dėmesio į kalbos normas ir taisykles, o ką jau kalbėti apie turtingą žodyną. Bendraudami vartoja įvairius trumpinius, žargonybes, barbarizmus. Lietuviai, ypač jaunimas, labai greitai priprato prie angliškų, itališkų bei kitų barbarizmų ir vartoja juos kasdien bendraudami. Pavyzdžiui, broniruoti, hotelis, ofisas, pampersai, sponsorius, kredo, SMS. Kodėl jiems gražesni kitų kalbų žodžiai? Prisiminiau praėjusiais metais skaitytą humoristo Juozo Erlicko interviu „Aš myliu Lietuvą“. Rašytojo prašė išrinkti penkis gražiausius lietuviškus žodžius. O jis atsakė, jog nesuprato prašymo, net nusistebėjo, nejau kai kurie lietuviški žodžiai yra negražūs? Tikriausiai tai labai nelaimingi žodžiai, apgailestavo kūrėjas ir šmaikščiai pridūrė: „Pasakykit juos man. Iš negražių žodžių aš parašysiu labai gražų eilėraštį.“ Deja, kažkodėl dabartiniam žmogui paprasčiau yra vartoti ne nuostabius lietuviškus žodžius, o svetimybes. Ar tai rodo, kad gimtoji kalba labai sunki, o gal tiesiog patys žmonės savęs negerbia, nesupranta, kokią vertę turi gimtasis žodis. Gaila, kad lietuviai savo noru pamiršta gimtąją kalbą, kartais ją netgi niekina ir perima kitą. Taigi, nuo mūsų pačių priklauso, ar sugebėsime išsaugoti gimtosios kalbos vertę, ar sugebėsime atsispirti kitų kalbų įtakai.
Apibendrindama galiu teigti, kad kalba tikrai yra didžiausia vertybė, tačiau plintant globalizacijai jai kyla kitų kalbų grėsmė. Kad kalba išliktų ir kad neliktų tik kalbos pavadinimas, turime stengtis visi: ir gyvenantys Lietuvoje, ir užsienyje. Mes turime labai gražią, žaismingą, jausmingą ir turtingą kalbą. Jeigu nenorime, kad lietuvių kalba taptų negyvu muziejų eksponatu, turime ją saugoti, puoselėti ir vertinti.
Užverčiu sąsiuvinį… Skambutis… Lipu laiptais žemyn, kita pamoka – anglų kalba. Graži kalba, Pasaulio kalba…Tačiau rytoj, važiuodama septintu autobusu, norėsiu pamatyti vėl tuos pačius žmones ir išgirsti kalbančius tik lietuviškai…
Eva Jačunskaitė

 

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *