Pieno ūkiuose – praradimų virtinės

Kaimo gyvybę palaiko pieno gamybos ūkiai, valstybei sukuriantys pridedamąją vertę, socialinį stabilumą. Šalia galvijų fermų kuriasi pieno perdirbimo cecheliai, tiekiantys produkciją rinkai, atsiranda galimybės investicijoms, ES paramos programoms. Šalia pieno gamybos įkūrus augalininkystės ūkį, pelnas iš grūdų (naudojant juos karvių pašarams) padidėja penkis kartus. Būtent tuo stiprūs mūsų rajono mišrios gamybos šeimos ūkiai.
Tačiau bendra situacija Lietuvoje neatkartoja mūsų rajono patirties. Per praėjusius metus šalies pieno ūkiai (2019 m. sausio 1 d. jų buvo 46 tūkst.) dėl sausros ir sumažintų žaliavos supirkimo kainų prarado 32 mln. Eur. Dėl nuostolių kreipęsi į Vilniaus ir Briuselio valdžias ūkininkai sulaukė pažado iš nacionalinio biudžeto skirti 7 mln. Eur. Kaimynai lenkai dėl tų pačių gamtos kliauzų gavo 400 mln. Eur, vokiečiai – 700 mln. Eur. Briuselyje vykusioje Europos pieno tarybos (EPT) asamblėjoje mūsų atstovas – Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidentas Jonas Vilionis – pateikė klausimą dėl tolesnio pienininkystės sektoriaus likimo: perteklio išvargintiems vakariečiams siūloma mažinti pieno gamybą, o ką daryti Lietuvai, kai pieno žaliavos trūksta?

Trūkt už vadžių – vėl iš pradžių
Neseniai Žemės ūkio ministerijoje posėdžiavusi trišalė Pieno taryba, reaguodama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) generalinio advokato išvadą, jau trečią kartą nutarė naikinti LR Ūkio subjektų, perkančių – parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą, tačiau pasiliko teisę po mėnesio dar kartą susirinkti ir tą patį klausimą vėl apsvarstyti. ŽŪM viceministrė Ausma Miškinienė pastebėjo, jog nacionaliniai teisės aktai numato kelias ESTT išvados galimybes: joms pritarti arba jas apskųsti. Tik pastaroji galimybė kainuos nemažus pinigus (teks samdyti advokatus, dengti teismo išlaidas).
ŽŪM kovo mėnesį gavo ESTT generalinio advokato išvadą dėl minėto įstatymo. Joje teigiama, kad įstatymo nuostatomis ribojama sutarties šalių laisvė derėtis dėl žalio pieno supirkimo kainos, nes žalio pieno pirkėjui draudžiama mokėti skirtingas žalio pieno kainas tos pačios grupės žalio pieno pardavėjams, sugrupuotiems pagal parduodamo pieno kiekį, kurie nepriklauso pripažintai pieno gamintojų organizacijai, už tos pačios kokybės ir sudėties žalią pieną, kuris pirkėjui patiektas naudojant tą patį metodą, taigi dėl to šalys negali susitarti dėl skirtingos žalio pieno pirkimo kainos atsižvelgdamos į kitus veiksnius. Taip pat ESTT generalinis advokatas aiškino, jog įstatymu ribojama sutarties šalių teisė derėtis dėl žalio pieno pirkimo kainos, nes žalio pieno pirkėjui draudžiama nepagrįstai mažinti žalio pieno pirkimo kainą, o mažinti šią kainą daugiau negu 3 proc. būtų galima tik leidus kompetentingai institucijai.
Pieno tarybą sudaro po šešis pieno perdirbėjų, pieno gamintojų ir valdžios institucijų atstovus. Pieno gamintojams atstovauja trys kooperatyvų deleguoti asmenys (Arvydas Jurgelaitis, Jonas Kuzminskas, Naglis Narauskas), Lietuvos žemės ūkio tarybos vadovas Petras Puskunigis, Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos valdybos narė Renata Vilimienė ir LPGA prezidentas J. Vilionis.

Karšta bulvė
„Pieno gamintojus ir perdirbėjus atstovaujantieji Pieno tarybos nariai pasitarime kaip karštą bulvę mėtė klausimą apie Pieno įstatymo iniciatorius, – pastebėjo J. Vilionis, – jo reikalingumu neabejojo gal tik vienas kooperatyvo atstovas“.
Pasitarime kartu dalyvavęs LPGA direktorius Eimantas Bičius prisiminė, jog minėtas Pieno įstatymas, sugrupavęs pieno gamintojus (žaliavos pardavėjus) į dešimtį kategorijų, buvo priimtas po vieno pieno gamintojų suvažiavimo 2015 m. Tai buvo ŽŪM ministrės Virginijos Baltraitienės atsakas į žemdirbių reikalavimus. Jau po pusmečio (2016 m. vasarį) beveik ta pati auditorija Jonavoje pareikalavo įstatymą atšaukti. Buvo motyvuojama, jog pieno supirkimo kainos katastrofiškai sumažėjo, o naudos turėjo tik žaliavos surinkėjai–tarpininkai. LPGA vadovas J. Vilionis, palaikomas žemdirbių, tuomet sakė: jeigu Vyriausybė atsisako panaikinti Pieno įstatymą, tegu įtraukia į jo tekstą punktą apie prekybininkų atsakomybę.
Pasak E. Bičiaus, Pieno įstatymu ypač buvo diskriminuojami vidutiniai ir smulkūs šeimos pieno ūkiai, kurie turėjo šaldytuvus ir pieną parduodavo kas antrą dieną. Supirkėjui logistikos kaštai buvo sumažėję dvigubai, tačiau įstatymas reglamentavo, jog kaina priklauso pagal per dieną pagaminamo pieno kiekį, taigi, pagal tiekėjų grupę dvigubai mažesnė. „Tais 2016 -aisiais metais pieno supirkimo kainos buvo kritusios apie 16 proc.“, – sako LPGA direktorius E. Bičius.
Jo teigimu, Latvijos pieno ūkiai jau prieš gerą dešimtmetį privalomai fermose turėjo įsirengti pieno šaldytuvus, priešingu atveju jie negalėjo savo pieno žaliavos parduoti. Mūsų šalies pieno perdirbėjai tokio reikalavimo nekėlė, tačiau vėliau spaudoje aiškino, kiek jiems kainuoja nekokybiškos žaliavos filtravimas ir parengimas perdirbti.

Šiltas pienas – pigiau?
Oficialiais LPGA duomenimis, iš daugiau nei 20 tūkst. šalies pieno ūkių, tiekiančių žaliavą į rinką, tik 30 proc. turi šaldytuvus. Pasak E. Bičiaus, smulkesni (laikantieji iki 20 karvių) ūkiai šiandien stokoja lėšų investicijoms, todėl mažina laikomų galvijų skaičių arba atsisako verslo. Pastaraisiais mėnesiais pieno ūkiai, kuriuose laikoma daugiau nei po 20 karvių, stambėja. Tam įtakos turi aktyvi LPGA tarybos narių veikla, protesto akcijos, po kurių Europos Komisija (EK) leido iš nacionalinių lėšų paremti nuo praėjusių metų sausros nukentėjusį gyvulininkystės sektorių. Vyriausybė pieno gamintojams pažadėjusi 7 mln. Eur, nors EK rekomendacijose minima 24 mln. Eur suma. LPGA vadovo J. Vilionio turimomis žiniomis, šalies biudžeto persvarstymas vyks birželio mėn., nors nežinia, kas tuomet bus už Vyriausybės vairo.
ŽŪM trišalėje Pieno taryboje prisimintas ministro Giedriaus Surplio dar praėjusiais metais nuskambėjęs siūlymas vietoje dešimties (pagal svorį) nustatyti dvi pieno supirkimo kainas. Viena būtų pastovi, visiems vienodai mokama už pieno žaliavą, kita – kintanti pagal logistikos kaštus.
„Daugiau aiškumo į pieno pardavimo – pirkimo sutartį įneštų, jeigu būtų įtraukiama atskiro ūkio pieno gamybos kaštų išklotinė, – sako Pieno tarybos narys J. Vilionis, – tai būtų konfidenciali informacija, tačiau kaip svarus argumentas pasitarnautų ir ūkininkui, ir pieno perdirbėjui“.

Siūloma programa
LPGA vadovo J. Vilionio pastebėjimu, įdomų pasiūlymą Pieno taryboje pateikė VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro specialistai. Jie pristatė interaktyvius analizės įrankius pieno ūkių rezultatams modeliuoti ir žalio pieno bei pieno gaminių kainoms prognozuoti. Pritaikęs tam tikrą formulę, kiekvienas skirtingo dydžio pieno ūkio šeimininkas galės apsiskaičiuoti pieno gamybos kaštus ir jais remdamasis reikalauti teisingos kainos.
Pienininkystės ūkių veiklos analizės įrankis apima visas ūkio svarbiausias sritis: galvijų bandos struktūrą ir šėrimą, turimus gamybinius išteklius ir investicijas, kitas išlaidas pienui gaminti. Programos padedami ūkininkai patys galėtų analizuoti ir modeliuoti atitinkamas veiklos sritis, pvz., šėrimo racionus, ir iš karto matytų rezultatą – kaip pakistų ūkio pelnas, galėtų analizuoti planuojamas investicijas ir matyti, koks būtų investicijų atsipirkimo laikas.
Rinkų prognozės yra vienas labiausiai ūkininkus dominančių klausimų.  Ypač šalies ūkininkus domina artimiausios rinkos perspektyvos, pvz., 1 – 3 mėnesių prognozės. Vadovaujantis šiuo modeliu, būtų galima sukurti tokią ekspertinę prognozavimo sistemą, kai kiekvienas internete prisijungęs galėtų pasirinkti norimą sektorių ir gauti realius statistinius rezultatus bei prognozes.

Ūkininkų supriešinimo galimybės
Tą pačią dieną skirtingose ŽŪM auditorijose vyko ir Pieno tarybos posėdis, ir Lietuvos žemės ūkio tarybos (LŽŪT) pasitarimas, kuriame dalyvavo ministras Giedrius Surplys. LŽŪT nariai retoriškai klausė: kodėl Lietuvoje daromi valdžios žingsniai, kad žemės ūkio neliktų. Pasak LŽŪT nario, LPGA vadovo J. Vilionio, pradėdama narystę Europos Sąjungoje Lietuva deklaravo dirbanti 1,6 mln. ha žemės, pagal tai buvo apskaičiuotos išmokos. Pastaraisiais metais dirbamos žemės plotai išsiplėtė iki 2,8 mln. ha (sovietmečiu Lietuvoje buvo 3,5 mln. ha), tačiau išmokų krepšelis liko ankstesnis. „Europos Komisija nacionalinėms Vyriausybėms yra rekomendavusi, esant reikalui, persvarstyti tiesioginės paramos ūkininkams dydžius ir principus, tačiau mums dažniausiai pritrūksta politinės valios arba prasideda trintis tarp asocijuotų žemdirbių savivaldos organizacijų“, – pastebi LPGA vadovas J. Vilionis ir pateikia neseną pavyzdį. Dėl praėjusių metų sausros daug nuostolių patyrė pienininkai – galvijams pritrūko pašaro, krito pieno gamyba, buvo sumažintos pieno supirkimo kainos. Pieno gamintojai paskaičiavo per 2018 m. praradę 32 mln. Eur. Grūdų augintojai pateikė įspūdingesnę nuostolių sumą – 72 mln. Eur. Tačiau grūdų kainos, pasak J. Vilionio, buvo pakilusios beveik dvigubai, lyginant su 2017 m.
„Miestiečiams centralizuoto šildymo kompensacijoms 2018 m. išmokėta 70 mln. Eur, – pastebi J. Vilionis, – kas ir kada paskaičiavo, kokią pridedamąją vertę valstybei ši parama sukūrė“?
Pienininkystės sektoriuje, pasak LPGA vadovo J. Vilionio, klesti oligopolinė sistema, kai strategiją diktuoja keli prekybininkai ir penki pieno perdirbėjai. Pieno įstatyme, kurio esmė sąžininga prekyba, net nėra minimi prekybininkai. Nuo jų priklausantieji pieno perdirbėjai sukūrę savo sistemą. Neatvėsinta ir galimai nekokybiška pieno žaliava superkama už pačią mažiausią kainą, nemotyvuojant ūkininkų įsigyti modernesnės melžimo ir pieno šaldymo įrangos. Pieninėse tokia žaliava košiama, įrengtos „baktofugos“ bakterijoms pašalinti. Už atvėsintą pieną stambiesiems ūkiams mokama didesnė kaina tų pačių mažųjų sąskaita. Pieno gamintojai nesusitaria pieno žaliavą konsoliduoti ir taip išreikalauti už ją geresnės kainos.
EPT prezidentas Ervinas Šopgesas, praėjusią vasarą lankęsis LPGA 25 -mečio konferencijoje Pašventupio kaime, J. Vilionio sodyboje, atsakingiesiems už ES žemės ūkio politiką pateikė bendrą ES šalių pienininkų pasiūlymą: pieno gamybos kaina, dengianti jo gamybos kaštus, yra 45 euro centai už kilogramą. Vokiečiai, belgai, prancūzai sureagavo teigiamai.
„Prasidėjus pavasariui šalies pieno supirkėjai pranešė dar kartą mažinantys žaliavos supirkimo kainą, šįkart stambiesiems, – tokiu netikėtu žingsniu stebisi J. Vilionis, – tačiau taip yra dėl to, kad patys leidžiamės priešinami: smulkieji ūkininkai su stambiaisiais, pienininkai su grūdininkais, kaimiečiai su miestiečiais“.

Justinas ADOMAITIS

Rubrikoje Žemės ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *