Angelė Bajorienė: „Estai prašo ir Lietuvos patirties“

Socialinio darbo ekspertė Angelė Bajorienė buvo pakviesta Estijos socialinių reikalų ministerijos skaityti pranešimą apie Lietuvos globos įstaigų licencijavimą ir standartus. Jos paprašėme pasidalinti keletu minčių.
– Kaip estai, labiausiai išsivystę iš Baltijos šalių visomis prasmėmis, gyveno be globos namų standartų?
– Normaliai. Yra kiti teisės aktai, kurie veikia sėkmingai. Estija tik nuo 2020 m. pradės socialinių įstaigų licencijavimo procesą, iki šiol šalyje galioja higienos normos, sveikatos priežiūros reikalavimai, kiti teisės aktai. Estijos socialinių įstaigų vadovai supranta, kad biurokratijos prisidės nemažai. Mėginau įtikinėti, kad galbūt dar pagerės globos įstaigų veiklos kokybė. Nors Lietuvoje ne visada „popierinis“ atitikimas teisės aktams, įvairioms normoms sutampa su paslaugų kokybe, paslaugų gavėjo nuomone, pasitenkinimu paslaugomis, lūkesčiais. Kinijoje, kurioje susiformavusios kitokios tradicijos ir požiūris į senelių globos namus (nuostata, kad reikia prižiūrėti savo namuose), šiemet nuo liepos 1 d. irgi įsigalioja globos namų standartai. Taigi draugiškai pasijuokiau, kad ši šalis aplenkė vis nepralenkiamus estus nors vienoje srityje.
– Kuo skiriasi Lietuvos ir Estijos globos įstaigos?
– Estijoje daugiausia dėmesio skiriama esančio „po socialine kepure“ žmogaus teisėms, laisvėms, jo jausenai; natūralus, grįstas rūpesčiu, atida, nuoširdumu, labai gražus darbuotojo ir globojamo asmens santykis. Aišku, Estijos socialinėje sistemoje darbuotojai uždirba daugiau, jie arčiau Skandinavijos, jau yra kitokio požiūrio į klientą, į geriau apmokamą darbą tradicijos. Šito, drįstu teigti, mes galėtume pasimokyti. Kaip ir „stebuklingos“ Lietuvoje, manyčiau, nelabai pavykusios didelių globos įstaigų deinstitucionalizacijos (didelių globos namų mažinimo). Štai miestelyje didelio pensionato, įsikūrusio dvare, teritorijoje pastatyti nameliai 10 – 12 žmonių. Beje, vieną statė švedai, kitą – olandai iš fondų lėšų, trečias namas renovuotas. Jie įrengti paprastai, kukliai, tvarkingai, tinkamai suskirstyti žmonės pagal sveikatos būklę.
Lietuvoje globos namuose kai kur yra kuriamo / demonstruojamo išorinio ištaigingumo, užtat mažiau dėmesio ir lėšų lieka žmogui kaip subjektui. Tiesiog mūsų kitokie prioritetai, vertybės, supratimas apie tai. Didieji pensionatai Lietuvoje beveik visi, o galbūt ir visi renovuoti, tam panaudoti milijonai iš įvairių ES projektų. Estai elgėsi kitaip: statė teritorijose tuos nedidelius kuklius namelius, panašius į gyvenamuosius namus, Be perteklinių plotų, kaip Lietuvoje. O plotų eksploatacija juk kainuoja. Sėkmingai susiklosčiusi Estijoje ir vaikų namų politika, kur pastatyti nedideli jaukūs nameliai šeimynoms. Estijoje veikia apie 40 proc. privačių globos namų ir toliau sėkmingai einama tuo keliu. Vokietijoje apskritai yra tik 2 ar 3 procentai savivaldybinių ir valstybinių socialinių įstaigų. Likusios – privačios ar priklausančios NVO sektorui (Caritui, Raudonajam Kryžiui, bažnyčioms ir t.t.)
– Tad ko estai nori mokytis iš mūsų?
– Vieniems iš kitų visada yra ko mokytis. Estijos valdininkai – aukštos kompetencijos, supranta bendradarbiavimo naudą. Užtat jie ir pirmauja visose srityse. Jiems rūpi mūsų patirtis tame procese, kurį jie pradės. Jau keletą kartų diskutavo su savo šalies praktikais, suorganizavo šią konferenciją, kad visi suinteresuoti išgirstų Lietuvos, Latvijos ir Vokietijos patirtis. Jų pasirinkimu, pakviesta iš kiekvienos šalies po vieną atstovą. Aš laikau tai didele garbe, ypač atsakingai ruošiausi šiam pranešimui. Dabar prašoma, kad šių šalių ministerijos pasidalintų patirtimi, kokias inovacijas taiko pagyvenusių žmonių priežiūroje. Pernai Tartu mieste (Estija) vykusioje konferencijoje teikiau siūlymą parengti kreipimąsi į visų trijų Baltijos šalių premjerus, socialinės srities ministerijų ministrus, kad jie inicijuotų bendrą vystymosi kelią, nes mūsų situacija labai panaši. Šį raštą pasirašė visi konferencijos dalyviai, per 100 žmonių, tarp kurių – ir Prienų globos namų direktorė I.Barkauskienė, pavaduotojas V.Bujanauskas. Malonu, kad Estijos socialinių reikalų ministerija sureagavo, gaila, kad ji, atrodo, – vienintelė… Esu įsitikinusi, kad gerosios patirties sklaida, dalykinis profesinis bendradarbiavimas skatins darnų vystymąsi, ko mums labiausiai ir trūksta.