Apie Naująją Zelandiją – iš kraštietės lūpų

Saulėtą šeštadienio popietę sukviesti pakuoniškius į biblioteką abiems su kolege Renata atrodė keblus reikalas, juk jau bruzdama ir tvarkomasi kiemuose. Vis tiktai pasiklausyti jaunos kraštietės Monikos Raugevičiūtės, praleidusios Naujojoje Zelandijoje visus metus, susirinko smalsesnių lankytojų būrelis.
– Atrodo, kad kelionėmis pernelyg nenustebinsi, žmonės dabar keliauja, yra mobilūs. Tačiau kitoje žemės rutulio pusėje esanti Naujoji Zelandija, kurią nuo Lietuvos skiria 18 tūkstančių kilometrų, lyg ir išimtis. Kažkas iš susirinkusiųjų bibliotekoje pasamprotavo, kad nieko tolimesnio neįsivaizduoja, nes toliau nebėra kur, nebent į kitą planetą.
Bet norisi pristatyti pačią keliautoją, Pakuonyje gimusią ir užaugusią Moniką, sužinoti, kokiu būdu ji ten atsidūrė. Kraštietė baigė ekologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete ir aplinkos apsaugos magistro studijas Kauno technologijos universitete. į Naująją Zelandiją išvyko, gavusi darbo atostogų vizą, kuri suteikiama vieneriems metams. Lietuvoje ši programa vykdoma nuo 2017 metų. Lietuvos piliečiams skiriama 100 vizų. Programoje gali dalyvauti 18 – 30 metų asmenys. Svarbiausias atrankos kriterijus – būti greitiems: paskelbiamas laikas, kada sistema atidaroma, ir pirmasis šimtukas ją užpildžiusiųjų gauna vizą. Kadangi gaunama darbo atostogų viza, tad nuvykus galima įsidarbinti; darbą paslaugų sektoriuje ar žemės ūkyje susirasti ganėtinai lengva. Monika dirbo žemės ūkio bei
turizmo sektoriuose: šilauogių ūkyje, vynuogyne ir restorane. Taip pat už maistą ir apgyvendinimą išbandė savanorystę. ši itin populiari Naujojoje Zelandijoje. Monikai tai suteikė puikią galimybę iš arčiau pažinti vietinį gyvenimą bei kultūrą, apvažiuoti abi šalies salas – Pietų ir šiaurės. įspūdžius papasakojo ir parodė
susirinkusiesiems. Naujoji Zelandija turi nuostabų kraštovaizdį, gamtos fantazija ten be ribų: žali slėniai, galingi ledynai ir kalnai, sraunios šaltos upės, pulsuojantys geizeriai, kriokliai, tamsiai mėlyni ežerų vandenys, oranžinės dykumos, unikalūs gyvūnai. Pastarieji visiškai nepavojingi, tad saugu leisti laiką gamtoje. Nors aplankė ir šalies miestus, jų architektūra Monikos nenustebino dar ir todėl tad, įspūdžio prasme, miestai nusileido gamtai.
Tokia ta šaunioji keliaujanti Monika. Lauksime naujų jos kelionių, naujų įspūdžių. Dirbdama Vilniuje, Monika jau planuoja kitą kelionę, matyt, į kitą tolimą pasaulio kampelį. Viešėdama pas tėvus Pakuonyje, ji, tikėkimės, dar padovanos ir mums šiltų bei nuoširdžių susitikimo akimirkų.
Marytė Žaromskienė

Rubrikoje Bendruomenės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *