Prieš keletą savaičių viešėdamas Alytuje vienoje labai kultūringoje įstaigoje radau duris su iškaba „Kasa“. „O-o-o“, – pagalvojau, atpratęs nuo tokios tikrovės, kada įstaigų finansų skyriai turi tokius padalinius, kur kartą ar du per mėnesį užeina darbuotojai pasirašyti algalapius ir galbūt gauti algą grynais pinigais.
Tačiau, kaip sakoma, neriesk nosies į viršų, vilnieti, parpulsi. Prieš kelias dienas man prireikė grynų amerikietiškų pinigų, kuriuos turėjau savo sąskaitoje banke. Tiksliau, ne man, o šeimos nariui, kuris vyko užsienin į svečią šalį, kurioje doleriai labiau mieli už eurus, o kaip ten veikia banko kortelės – ligi galo neatsakytas klausimas. Pasą – į vidinę kišenę ir išsiruošiau į artimiausią banko skyrių sostinės centre. Banko skyriaus tarnautoja jau tarpdury mano apmaudui pranešė, kad šis konkretus skyrius neatlieka jokių operacijų grynaisiais pinigais. Todėl aš privaląs čiuožti į kitą padalinį, kuris Fabijoniškėse (kas nežino – tai beveik pirmas Vilniaus mikrorajonas nuo šiaurinės miesto ribos). Tiesa, buvo dar vienas pasirinkimas – arčiau centro, tačiau rinkausi Fabijoniškes dėl labiau žinomos ir patikrintos logistikos viešuoju transportu.
Maždaug po pusantros valandos, pabuvęs tarp dešimčių kitų žmonių, kurie skubėjo, todėl buvo suirzę labiau už mane, savo dolerius turėjau kišenėje. Tačiau prieš tai mane aptarnavusi klerkė turėjo susisiekti vidiniu banko ryšiu, ar ji turi teisę man išduoti pinigus grynais ir dar ne eurais. Akimirką ėmiau vos ne mėgautis galvodamas maždaug: „Na, kokią nesąmonę galima būtų sugalvoti, kad žmogus, turintis pinigus sąskaitoje, atvykęs į specialų skyrių, kuris vis dėlto atlieka grynųjų pinigų operacijas, jų galų gale galėtų negauti“. Tačiau susiturėjau niekam nieko nesakęs, nes ir be manęs aplinkui buvo burbėjimo, nepasitenkinimo (ypač pagyvenusių žmonių, kad jie turi, jų nuomone, be proto ilgai laukti paslaugos) ir nuolatinio klerkų atsiprašinėjimo, esą klientų daug, o darbuotojų tądien kaip tyčia yra mažiau nei reikalauja srautas (lyg tai būtų klientų problema). Žinia, bambėjimas, atsiprašymai, ironija ar sarkazmas nėra tie būdai, kurie sutrumpintų eiles ir pagreitintų procesą.
Suprantama, man nėra paslaptis įsivyravusi Lietuvoje veikiančių komercinių bankų politika riboti atsiskaitymus grynaisiais pinigais. Juolab kad ją remia kovą su šešėline ekonomika kadencija iš kadencijos deklaruojanti mūsų valdžia. Toji politika reiškia aiškią kryptį – jei tau reikia grynųjų pinigų, tau bus nepatogu ir brangu (mano aprašomos operacijos atveju – 1,5 proc. jos vertės). Vis dėlto doleriams jau šildant mano kišenę, lyg tarp kitko pagalvojau: o jei ne Vilniuje, kur padoriai veikia viešasis transportas, o mažesniame mieste ar kaimo vietovėje? Tikiuosi, iš Prienų grynųjų dar nereikia vykti į Kaune esantį to paties banko skyrių.
Šis klausimas ne toks jau kvailas, kaip gali pasigirsti. Jei šiandien iš Prienų į Kauną ar Vilnių dar nereikia, dar nereiškia, kad nereikės rytoj.
Ypač prasta, kad kalbame apie rinką, kurioje veikia iš esmės vos du mažmeniniai užsienio kapitalo bankai, kuriems, po teisybei, net mūsų valdžios pusėn – nusičiurkšt. Šią rinką jie pasiėmė dėl agresyvios plėtros, steigdami skyrius kiekviename kampe ir siūlydami viską, ko tik pageidaujame. Bei dar daugiau. Dabar – konkurentų ne fontanai, galima ir susispausti mažinant sąnaudas. Bankų paslaugų vartotojams šis procesas nėra į naudą.
Galime galvoti, kad tais laikais, kada dabartiniai konkurencijos lyderiai aktyviai investavo į plėtrą, vartotojai iš to išlošė. Tačiau vis dėlto, kai žiniasklaida yra kupina vaizdų apie tai, kaip garbaus amžiaus piliečiams sukasi galva dėl bankų sąskaitų prieigos kodų lentelių keitimo į kodų generatorius ar į „Smart ID“ programas išmaniesiems telefonams, patiriamos dėl to alternatyvos, apribojant jų galimybę ligi 100 Eur sumos disponuoti pinigais savo, o ne svetimoje sąskaitoje, prašyte peršasi klausimas, ar čia vis dar saugios bankininkystės, pinigų plovimo prevencijos klausimas, ar socialinė problema.
Du bankai turi teisę įsigalėti Lietuvos rinkoje. Tačiau yra šalies piliečių, kurie turi teisę būti „neišmanūs“.
Rytas Staselis
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“