„Gimiau aš kovo mėnesį…“

Kiek akys užmato – kalvelėmis ramiai banguojančios lygumos. Kur ne kur gali pamatyti lyg apsidairyti iš už kalniuko išlindusius sodybų stogus. Nemuno vingius pakartoti besistengiantis kelias pakeleivį atveda į Marcinkevičių sodybą. Jaukus namelis, visai čia pat sena obelis, šiek tiek į ją palinkęs maumedis. Netoliese pasilypėję į kalvelę rymo du seni uosiai. Šiandien tik jie mena, kur būta namo, kuriame 1930 m. kovo 10 d. gimė Poetas Justinas Marcinkevičius – pirmas Motiejaus ir Ievos Marcinkevičių sūnus, po daugelio metų savo atėjimo į šį pasaulį aplinkybes papasakojęs linksmai, eilėmis:

„Gimiau aš kovo mėnesį, lova vienu galu į šiltą krosnį rėmėsi.
Sako, jau buvo vėlu.
Tėvas maldaknygę vartė. Šiaip, sako, buvo ramus.
Parinko man gerą vardą – vis dėlto pirmas sūnus.
Geras vardas. Geresnio nenoriu.
Bet tą dieną, po šimts velnių,
Pagal bažnytinį kalendorių buvo 40-imt kankinių!
Nuo šito ir prasidėjo…“.

Ir nors pats Poetas, sulaukęs 80 metų, viename interviu sakė: „Šį eilėraštį parašiau labai seniai. Tai nerimtas eilėraštis. Eilėraštis – anekdotas. Prašau jį vertinti kaip dar jauno žmogaus mėginimą pažiūrėti į savo biografiją – nuolaidesnėmis akimis“, šis autoironijos pripildytas tekstas nukelia į XX amžiaus pirmos pusės Lietuvos kaimą, kur viskas „ir prasidėjo“.
Nuo tos 1930 -ųjų kovo 10 -osios, padovanojusios lietuvių tautai savąjį Prometėją, amžiams prie Lietuvos, kaip prie uolos, prisirišusį gyvenimo ir kūrybos pančiais, prabėgo 89 -eri. Titanų gyvenime – akimirka, tautos kelyje – epocha, kurios neatskiriama dalis buvo Justinas Marcinkevičius. Per tuos 89 -erius metus užaugo, subrendo, savaip tautos istoriją kūrė kelios kartos: išgyvenusieji prieškarį, karą, pokarį, trėmimus, partizanų tragedijas, kolektyvizaciją ir nacionalizaciją, „išsivysčiusį“ socializmą. Dvasinio išsilaisvinimo ir nepriklausomybės atkūrimo kelią praėjusieji. Gimę, užaugę ir išsimokslinę jau laisvoje Lietuvoje ar kažkur kitur laisvajame pasaulyje. Skirtingos kartos, skirtingas ne tik dabar vykstančių procesų, bet ir istorinio bei kultūrinio konteksto vertinimas. Tačiau kad galėtum vertinti, turi pažinti. O jeigu negali pažinti remdamasis savo patirtimi, nes jos tiesiog dar nėra, „Reikia atsigręžti atgal, kad pamatytum, kiek nuėjai ir ar iš viso eini“ (Justinas Marcinkevičius).
Toks „atsigręžimas“ įvyko šiemet minint poeto 89-ąjį gimtadienį Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje. Ir šįkart – atsigręžimas į sudėtingo laikmečio – 8 -ojo XX amžiaus dešimtmečio kūrybą, 1973 m. skaitytoją pasiekusioje poezijos knygoje „Šešios poemos“ tarp poemų „Heroica arba Prometėjo pasmerkimas“ ir „Homo sum“ „pasislėpusią“ poemą „Devyni broliai“, rašytą 1969 – 1972 m. Kodėl pasislėpusią? Kad atsakytumėme į šį klausimą, reiktų šiokio tokio istorinio ekskurso: visai prieš knygai pasiekiant skaitytoją – 1972 -aisiais gegužės 15 d. protestuodamas prieš sovietų valdžią Lietuvoje, Kaune susidegino Romas Kalanta – jaunas, apsiskaitęs, rašęs eilėraščius, grojęs gitara, domėjęsis tuomet madingu maištininkų hipių judėjimu vaikinas. Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Drastiškas jaunuolio poelgis žadino antisovietines nuotaikas, valdžia varžė bet kokią žodžio laisvę, tautinės savimonės apraiškas. Ir tokiu metu – poema „Devyni broliai“!? Kaip ją skaitė sovietiniai funkcionieriai, cenzoriai? O kaip tada ją suprato jaunimas, mokiniai, inteligentai? Ką jie galvojo, kai skaitė „Marškinių baladę“: „ / …/ Miega mano vaikelis / kažkurioj pašilėj. / … / O kai rytas atėjo / tai, išblukę seniai, / plevėsavo ant vėjo / kruvini marškiniai.“. Arba „Paskutinį atsidusimą“: „ / … / Dabar į mus kiti pasauliai skrenda. / Sakau, budėkim, nes ugnis jau gęsta. / Išėjo medžių sielos, ėmė švisti. / Ak, nežudykime daugiau viens kito. / … / Tie žmonės dar galėtų būt laimingi.“. Nesužinosime. Galime tik nujausti.
O ką mums šiandien reiškia poemoje „Devyni broliai“ užkoduoti ženklai? Ką juose atpažįstame?
Parengta pagal Prienų Justino Marcinkevičiaus
bibliotekos informaciją