Gyvenimas – tai pareiga Tėvynei

Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja.
Nesuriš mūs gretų nieks vergovės pikta grandine.
Neišmoksim sulinkt prieš ateivių įstatymą naują:
Savo brolį parduot – dar visi neišmokome, ne!
(Diana Glemžaitė)
Kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, Birštono viešoji biblioteka pasitinka su literatūros paroda, skirta Povilo Buzo (1919 – 2012) 100 -mečiui paminėti. Metų pradžioje šį iškilų Birštono žmogų „Gyvenime“ ne kartą prisiminė kurorto muziejaus darbuotojos, jo amžino poilsio vietą neseniai aplankė ir bičiulio atminimą pagerbė Birštono „Bočių“ bendrijos nariai. Rodos, viskas jau pasakyta, įvertinti Lietuvos laisvės kovų dalyvio, pogrindinės spaudos platintojo nuopelnai, ir prie to, kas jau ištarta, nebėra ko pridėti. Bet džiaugdamiesi 29 -uoju Lietuvos Nepriklausomybės pavasariu vėl gręžiamės į savo didžiuosius, bylojančius apie tai, kad bet kokiomis sąlygomis žmogus turi galimybę rinktis: elgtis garbingai ar parsiduoti, gyventi vien dėl savo poreikių ar dėl Tėvynės garbės.
Vartydama „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, „Rūpintojėlį“, kitus pogrindinius leidinius ir galvodama apie Povilą Buzą, krūpteliu: kaip ryškiai mes skiriamės nuo tų žiburį okupacijos tamsybėse norėjusių uždegti pasišventėlių. Jie nesirūpino, ar bus įvertintos jų pastangos ir jų auka, nelenktyniavo tarpusavyje, kuris nuveikė daugiau – svarbu buvo nepasiduoti, skleisti tiesos žodį, stiprinti tautos tikėjimą, kurstyti viltį. Tai kas, kad netrūko persekiojimų, šmeižto, niekinimo – Tėvynės laisvė aukščiau asmeninės gerovės. Išdavysčių pasitaikydavo, bet Dievas ir tikėjimas šių žmonių neapleido niekada, nes tiesa, o ne melas buvo jų pusėje.

.

Daugelio atmintyje, manau, yra išlikęs Povilo Buzo, valstybinių švenčių metu vilkinčio šaulio uniformą, paveikslas. Gražus tiesaus, oraus žmogaus paveikslas. Bet šventės – tik kartą, kitą metuose, dažniau jį matydavome kasdienybėje – tvarkantį paminklo partizanams aplinką. Vasaros dienomis buvo įprasta regėti Povilą, savo draugų atminimui sodinantį gėles, jas laistantį, ravintį, o kartais – paprasčiausiai ten sėdintį. Tai buvo ir liko Povilo Buzo vieta. Praeidama vis pasidžiaugiu, kad, bėgant metams, gėlės prie paminklo nevysta, ir dabar jos ten žydi, yra rūpestingai prižiūrimos. Nepamiršome, norisi tikėti, kad ir ateityje nepamiršime nei jūsų, tiesusis, kuklusis partizane Žvejy, nei jūsų bendražygių. Ir kad remsimės į jūsų gyvenimus, kai teks rinktis: tiesą ar melą, auką ar godumą, garbę ar niekšybę.
Literatūros parodoje „Gyvenimas – tai pareiga Tėvynei“ – „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ tomai, knygos apie Tauro apygardos partizanus ir laisvės kovotojų žūties įamžinimo vietas, Birštono viešosios bibliotekos kraštotyros fonde saugomi Povilo Buzo asmeninio archyvo dokumentai, nuotraukos, šilti bičiulio žodžiai.
Aušta dar vienas Nepriklausomybę atkūrusios mūsų Tėvynės pavasaris. Jį sveikindami prisiminkime, ko moko Tauro apygardos partizano Žvejo gyvenimas: garbė yra kantriai, oriai ir išmintingai atlikti likimo skirtąjį darbą – saugoti ir auginti savo Lietuvą.
Genovaitė Mačiūtė
Birštono viešosios
bibliotekos bibliografė