Kai blogiau yra geriau…

„Už parduoto pieno kilogramą gaunu tik keliolika centų“, – skundžiasi ūkininkas ir čia pat motyvuoja toliau laikysiantis karves, neatsisakysiantis verslo, nes kaimynas gauna mažiau – jam tik dešimt centų supirkėjas numeta. Enciklopedinis tikro lietuvio pavyzdys.
Ši „nacionalinė vertybė“ jau peržengusi savo valstybės ribas, ją sėkmingai išnaudoja verslininkai, prekybininkai. Be jokios abejonės, ji patinka ir politikams, formuojantiems šalies agrarinio sektoriaus vizijas ir misijas. Neseniai žemės ūkio ministras žiniasklaidai ištrimitavo, jog šių metų sausio mėnesį, lyginant su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, maisto kainos sumažėjo 0,02 proc. Žinia tarytum privalėtų kelti tautiečių optimizmą, tačiau Europos Komisija tuo nėra įsitikinusi. Lietuvoje tarp ES šalių klesti didžiausia pajamų nelygybė ir skurdas. Pavyzdžiui, Vilniaus gyventojui tenkanti BVP dalis artima ES vidurkiui, tuo tarpu regionuose ji nesiekia dviejų trečdalių. Skurdas Lietuvos kaime pasiekęs kritinę ribą. Galime tik pasidžiaugti, jog Latvijoje skurstančiųjų daugiau. Beveik trečdalis dirbančiųjų gauna skurdo riba laikomą 367,16 Eur atlyginimą, o 6 proc. dirbančiųjų negauna jokių pajamų. Tarp trijų Baltijos šalių Lietuva neatrodo prastai. Ekonomikos ekspertai paskaičiavo, jog teoriškai imant 1000 Eur atlyginimą „popieriuje“, estas „į rankas“ gauna 871 Eur, lietuvis – 772 Eur, latvis – 718 Eur. Taip atsitikę dėl vadinamojo neapmokestinamojo minimumo: Estija nustačiusi 500 Eur, Lietuva – 233,25 Eur, Latvija – 34,85 Eur.
Mūsų šalis Europos žemyne priskiriama žemdirbystės regionui: palankios sąlygos vystyti gyvulininkystę, augalininkystę, daržininkystę, sodininkystę. Pasikartojančius ekonomikos sunkmečius geriausiai amortizuoja ir išveda iš krizių būtent žemės ūkis. Į agrarinį sektorių investuoti ES ir valstybės milijardai atsiperka galutinėje maisto grandinėje nuo fermos iki stalo. Ministro optimizmas (0,02 proc. sumažėjusios maisto produktų kainos) orientuotas į parduotuvėje apsilankantį žmogų.
Lietuva laikoma didžiųjų prekybos tinklų gimtine (prisiminkime, kas 2003 m. balsuojantiesiems dėl narystės ES siūlė nemokamo alaus). Šiandien minėti „grandai“ apgailestauja, jog lietuvis parduotuvėje apsilanko 3,5 karto per savaitę, tuo tarpu lenkas – 1,2 karto per dieną. Neišnaudojame galimybių?..
Šalies pieno gamybos sektorius šiandien vis dar gyvas, nors verslo sąlygos artimos ekstremalioms. Apie 40 tūkst. Lietuvos regionų gyventojų laiko karves, kurios teoriškai atrodytų pieno fabrikai, nešantys pajamas ir socialinę gerovę. Žmonės turi darbo, uždarbio, jaučiasi valstybės kūrėjais, o ne išlaikytiniais. Ar panašiai įsitikinusi ir valstybė? Fermų savininkai apmokestinami už karvėms gerti naudojamą vandenį, bauginami sankcijomis už tvartų kvapus, galvijų iškvepiamas ir kitaip skleidžiamas dujas. Kainos už superkamą pieno žaliavą – dešimtmečiais neišsprendžiama problema. Du trečdaliai Lietuvos pieno gamintojų – smulkių ūkių savininkai. Už žaliavą jiems mokama pati mažiausia kaina, kadangi tos žaliavos surinkimas ir nuvežimas į pieno perdirbimo įmonę kainuoja dar antra tiek. Ministras pataria ūkininkams susitarti dėl dviejų kainų: pieno ir logistikos, nes statistinėse ataskaitose nugula pieninių pateiktos „nupudruotos“ informacijos. Lietuvos agrarinės ekonomikos specialistai viešai ir garsiai tvirtina, jog šalyje trūkstant pieno didžiųjų pieno perdirbimo įmonių savininkai ketvirtadalį žaliavos įsiveža iš kaimyninių šalių: estams moka 16 proc. brangiau, latviams – 7 proc. brangiau, nei lietuviams. Oficialūs pieno perdirbėjų teiginiai, jog stambiems ūkiams jie moka ES vidutinę pieno supirkimo kainą, tėra graži deklaracija. Asocijuotų žemdirbių organizacijos duomenimis, stambieji ūkiai didesnę kainą už pieną gauna smulkiųjų sąskaita. Supirkėjai nerausdami aiškina, jog taip jie skatina smulkiųjų pieno gamintojų kooperaciją ir galimybę modernizuoti ūkius. Esą kainų botagas – pati efektyviausia ugdymo priemonė. Šios „pedagogikos“ rezultatus neseniai paskelbė informaciniai portalai: jeigu 2017 m. kai kurių didžiųjų pieninių pelnai siekė vidutiniškai 5 mln. Eur, tai 2018 m. perkopė dešimtį milijonų.
Viešojoje erdvėje minėtų bendrovių savininkai skundžiasi „įeidami“ į šalies prekybos tinklus patiriantys oficialiai nedeklaruojamų sunkumų.
Agrarinės ekonomikos specialistų duomenimis, pastaraisiais mėnesiais parduotuvės lentynoje esančio pieno produkto kainoje gamintojui teko 26,3 proc., perdirbėjui – 21,7 proc., valstybei – 17,4 proc., prekybininkui – 34,6 proc. Nesuklysime, jog šiame kvartete pirmuoju smuiku griežia būtent prekybininkas. Šiandien jo regėjimo lauke – ne nacionalinė virtuvė, tik kaimyninės šalies pigių prekių tinklas, per metus turintis 10 mlrd. Eur apyvartą. Kelis šimtus milijonų kasmet ten nuveža „skurstantys“ lietuviai. Didžiausias lietuvių tinklas vos 600 mln. Eur per metus sukrapšto.
Žemdirbių laivo kapitonams kuriant „Baltąją knygą“ ir ateityje regint regionuose augantį gimstamumą, socialinę gerovę ir klestinčius verslus, prekybininkai į tai reaguoja savo septynmečio strategija. Parduotuvių tinklui stiprinti ir plėsti investuos 600 mln. Eur, efektyvindami veiklą (atsisakydami rankų darbo) sutaupys 500 mln. Eur. Aplenkdami valstybę prekybininkai jau pradėjo žemdirbių „viliotinį“. Praėjusiais metais gerais daržovių derliais džiaugėsi Lietuvos ūkininkai, tačiau vietos užsakovams jie pateikė tik menką dalį – visa kita už solidžią kainą pardavė savo likimo broliams olandams, vokiečiams, prancūzams, kurie dėl gamtos kataklizmų negalėjo įvykdyti sutartinių įsipareigojimų savo prekybos tinklams. Mūsiškius prekybininkus į kampą speičia kolegos iš Lenkijos: ten ir daržovės, ir pienas, ir kiti maisto produktai gerokai pigesni. Pigesni įvežtiniai ir Lietuvos parduotuvių lentynose. Kylanti konkurencija skatina mūsiškius iš ūkininkų daržoves pirkti brangiau, parduoti kartais net penktadaliu pigiau. Pasitaiko, jog prekybininkų karai lemia mažėjančias duonos, pieno produktų kainas. Į konkurentų lauką išeina „trumposios maisto grandinės“ dalyviai ūkininkai, turgeliuose, mugėse tiekiantys vartotojui šviežią, ūkyje pagamintą produkciją. Savo septynmečio plane didieji prekybos tinklai numatę kaip alternatyvą šiam ūkininkų verslui diegti „maistomatus“. Įtariu, jog juos įkvėpė bene prieš dešimtmetį žemdirbių diegti pieno automatai, kitaip sakant, pamokė svetimos klaidos.
Lietuvos ūkininkų sava rinka neišmaitino ir neišmaitins – taip tvirtina jų pačių savivaldos organizacijos. Eksportuoti žaliavą (grūdus, pieną, galvijus) – kelias į susinaikinimą, tikrų tikriausias valstybės griovimas. Džiaugtis, kad kaimynas gauna mažiau – nesolidu. Žemdirbys privalo suvokti, jog valdo didžiulį turtą – žemės plotą, fermą, galvijų bandą, sukuria produktą ir jį privalo parduoti už pačią geriausią rinkoje esančią kainą. Nei kaimynas, nei Vilnius ar Briuselis pasirašančiam dvišalę sutartį rankos nevedžios.

Justinas ADOMAITIS