Dešimtmečius trunkanti ir širdį glostanti auklėtojos ir mokinių bendrystė…

Balbieriškio miestelio parke, ten, kur Peršėkė daro vingį, penkių ąžuolų galiūnų apsuptyje, į dangų stiebiasi 13 ąžuoliukų, kuriuos penkiolikos metų Balbieriškio vidurinės mokyklos baigimo proga pasodino 38 -osios laidos atstovai.
Šis skaičius neatsitiktinis, 1988 metais vidurinę baigė trylika abiturientų, vien – mergaitės. Berniukai „nubyrėjo“ po pagrindinių klasių – vieni išėjo mokytis į profesines, kiti – į technikumus. Šią gausią klasę, vėliau padalintą į a ir b, auklėtoja ir matematikos mokytoja Albina Marčiukaitienė perėmė nuo ketvirtos klasės. Nors žaliuojantis atminties ženklas skirtas finišo „tiesiąją“ – abitūros egzaminus – įveikusiam tryliktukui, aktyvi šios laidos abiturientė Ilona Mitrulevičienė, nuolatinių klasės draugų susitikimų iniciatorė, sako, kad juose su šeimomis laukiami visi buvę klasiokai. Šiųmetis susitikimas jau čia pat, yra ir išskirtinė proga susiburti bendrystei, juk kovo 5 -ąją jų mylima auklėtoja A. Marčiukaitienė švęs jubiliejinę 70 -ties metų sukaktį, todėl norisi ją išskirtinai pagerbti. Kita vertus, laiko tėkmė vis greitėja, ir buvę mokiniai, šiandien penkiasdešimtmečiai, siekia kuo daugiau bendrauti tarpusavyje, juk, pasak Ilonos, tai, kas atrodytų tolima, nejučia tapo artima…
Susitikimo laukia ir mokytoja Albina Marčiukaitienė. Ji sako, kad buvusi jos klasė ypač draugiška, bendraujanti. Atrodo, jau matėsi pernai – ir nuoširdžiai pasikalbėjo, ir atsidainavo, ir atsišoko iki soties. Bet ne – vėl traukia susitikti, todėl visi nusprendė sutankinti pasimatymus… Visų džiaugsmui, su jais iki šiol yra ir auklėtoja – šios klasės „ašis“.
„Laukiu šios šventės, bus smagu pamatyti auklėtoją. Klasėje ji buvo griežtas, bet teisingas žmogus. Šiuos dalykus pradedi vertinti tada, kai subręsti. Buvo sovietiniai laikai, bet auklėtoja gebėjo išlaviruoti tarp reikalavimų ir žmogiškumo. Pirmiausia imponavo savo žmogiškosiomis savybėmis – buvo atjaučianti ir įsijaučianti. Ir auklėtoja, matematikos mokytoja, ir draugas bei patarėjas tuo pačiu metu. Mes ją gerbėm (ir gerbiam) ne už vardus, titulus, pareigas, bet už supratimą. Vaikus traukė ir eibės, šlubavo lankomumas, visko buvo. Auklėtoja, išgyvendama dėl mūsų, ir į namus ateidavo. Mūsų karta – dar nepagadinta, esam disciplinuoti, tai praverčia ir gyvenimo kelyje… – kalba Jolanta Kalėdaitė – Šerpenskienė, viena 1988 -ųjų metų laidos auklėtinių.
O ir matematiką dėstė aiškiai, suprantamai, nors ne visi šiame dalyke buvom stiprūs. Ir per klasės valandėles pokalbiai užsimegzdavo. Šiandien šį ryšį labiau supranti ir nori puoselėti…
„Matematika buvo mano mylimiausias dalykas. O apie auklėtoją galiu atsiliepti tik gerai. Šiandien susitikusios pasikalbam kaip draugės ar šeimos nariai, – klasės draugei pritaria Sonata Naujalytė – Juodžiukynienė.
„Malonu būti tarp jaunų, jie dažnai man širdį paglosto. Susitikę šnekamės apie viską – mokyklą, gyvenimą, darbą, šeimas… Ir dainuojam, ir įvairius žaidimus žaidžiam,“ – pasakoja ir jų buvusi auklėtoja Albina Marčiukaitienė. Ji neslepia, kad su mokiniais buvo dalykiška ir griežtoka, tačiau niekuomet neišdavė jų pasitikėjimo. Vaikai, kaip vaikai, jie krėsdavo ir šunybes, tačiau auklėtoja to neišnešdavo į viešumą.
„Kartais supykdavau, bet greitai ir atsileisdavau. Visi mokiniai man buvo vienodai geri. Matematiką vieni mokėsi geriau, kiti prasčiau, bet per tuos 43 metus, kuriuos praleidau mokykloje, pamenu tik vieną mokinį, gavusį šio dalyko nepatenkinamą pažymį, – į prisiminimus nuklysta mokytoja. – Visokiais būdais siekiau įvesti mokinius į įdomų matematikos pasaulį: ir užduotis diferencijuodavau pagal jų pajėgumą, ir po pamokų likdavom, ir pas mane namuose padirbėdavom. Sakydavau, vaikai, jei tik reikia, esat laukiami bet kuriuo paros metu.
Besidominti tuo, kas vyksta šalies švietimo sistemoje, dirbti šiandienos modernėjančioje mokykloje Albina Marčiukaitienė nenorėtų. Mokykla pasikeitė, iš mokytojų labai daug reikalaujama, o deramą atlygį tenka patiems išsikovoti. Ji svarsto, kad galbūt nesuspėtų koja kojon su naujovėmis. O ir pagarbos mokytojams šiandien mažiau…
Pasirinkusi Marijampolės pedagoginę mokyklą, vėliau studijavusi Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, A.Marčiukaitienė savo pedagoginę karjerą pradėjo Balbieriškio mokykloje. Ketverius metus mokė pradines klases, po to tapo matematikos mokytoja. Prasminga tai, kad, gimusi Gerulių kaime, baigusi mokyklą miestelyje, ji nenorėjo niekur kitur persikelti, tik sugrįžti į Balbieriškį. Atėjusi į mokyklą 1969 metais, joje dirbo iki pat pensijos, buvo kukli ir paprasta. Jai džiugu, kad keletas jos buvusių mokinių pasirinko pedagogo kelią. Ilona Balčiukynienė vadovavo Kunigiškių pagrindinei mokyklai, šiandien ji – „Revuonos“ pagrindinės vadovė. Buvusios auklėtinės Iveta Liudvinavičiūtė ir Jolita Juškauskaitė – taip pat mokytojos, viena dirba mokykloje Vilniuje, kita – Alytaus profesinio rengimo centre. Tarp minimos 38 -osios laidos abiturienčių yra medikė, kultūros darbuotoja, socialinė darbuotoja, bibliotekininkė, pradinių klasių mokytoja…
„Man teko laimė dirbti su puikiais vadovais – Genovaite Minciuviene, Regina Kebliene ir Stasiu Valančiumi, su jais nėra kilę jokių konfliktų. O ir kolektyvas buvo puikus, kolegos draugiški…“ – mintimis nuklysta Albina Marčiukaitienė. Ji su dėkingumu prisimena ir savo tėvus – Eleną ir Juozą Marčiukaičius, eilinius kolūkiečius, dirbusius fermoje. Tėvai suprato mokslo reikšmę, ir savo vaikus – sūnų ir dvi dukras – pastūmėjo siekti žinių.
Beje, Marčiukaičių pavardė ją lydi visą gyvenimą. Likimas taip papokštavo, kad buvusi Marčiukaitytė tapo Marčiukaitiene. O jos vyro Jono tėvo vardas taip pat buvo Juozas. Iš šios santuokos gimė dukra Asta, kuri šiuo metu gyvena Vokietijoje. Ją šildo mamos rūpestis ir rankų darbo mezginiai – išėjusi į pensiją Albina įdomesnių raštų paieškai skiria dalį savo laisvalaikio.
Mokytojos auklėtinių prie Peršėkės pasodintas ąžuolynėlis auga, nors vienais metais šią parko salą ir buvo užliejęs potvynio vanduo. Tuomet visi susitelkė ir vėl atsodino ąžuoliukus. Tad šie ilgaamžiai medžiai simbolizuoja 38 -osios laidos abiturientų sutelktumą ir vienybę.
Artėjančio jubiliejaus proga mokytojai Albinai Marčiukaitienei norisi palinkėti gražių akimirkų su savo auklėtiniais šioje nuostabioje, daug metų trunkančioje bendrystėje, kuriai įamžinti I. Petraškaitės – Mitrulevičienės ir jos bičiulių iniciatyva šiemet išleista susitikimų fotografijomis iliustruota knygelė.
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Bendruomenės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *