Nemunėlis

Alfonsas Mekionis

Mylimai

Ją aplėksiu mažu paukšteliu,
Saulės spinduliu ją išmatuosiu
Ir nuprausiu lietaus lašeliu,
Šelmiu vėju akis nubučiuosiu.

Šaltu rudeniu velsiu kasas,
O pavasariu jaunu supinsiu.
Susivėręs kaip perlus rasas,
Lyg karoliais aš ją padabinsiu.

Būsiu vakaru – žvaigždėmis puošiu
Ir šaltinio versme – tegul semia…
Iš visų mylimųjų renkuosi
Nuostabiausią – tai Gimtąją žemę.

 

Stefa Juršienė

Nemuno kilpa

O Nemuno kilpa didžioji! –
Ties Birštonu,
Prienų šilais…
Balbieriškio kryžiams pamojus,
Pagonišku žalčiu rangais –
Siponių, Naravų palaukėm,
Giraitiškių pievom žaliom…
Žili tavo vandenys plaukia
Per šaltį
Ir karščio dienom.
Į mūsų dainas
Ir svajonę
Pavasario džiaugsmą neši.
Kiek skaudančios sielos dejonių,
Vilčių kiek nuplovus esi!
O Nemuno kilpa vingrioji,-
Didžiuojas senoliai, vaikai…
Čia Vytautas
Briedžius medžiojęs
Garsiais kunigaikščių laikais.
Bėgs amžiai
Kaip mėlynos vilnys,
Ardys metų pūgos krantus…
Eilėm apdainuotame vingy
Diena vis nauja atsibus.

 

Irena Sipavičienė

Prašai kalbėti apie Tėvynę…
Iškart iš atminties iškyla
Senas namas, kuriam gyvenau,
 Rūgštinė obelis sodo gale,
 Pinavijos rausvais žiedais,
Storas klevas už kluono,
Kur pieva ramunių bolavo…
Visa  patvirtina –
 Tai yra mano Tėviškė.
 Jeigu atverčiau širdies gelmes,
Ji būtų nei jūros gilesnė,
Nei žydras dangus aukštesnė.
Tėvynė – žodis toks didelis,
Kaip  didelė meilė mamos.
Graži kaip juosta vaivorykštės,
Kaip baltas šaltis žiemos.
Ir viskas, kas buvo  vaikystėje,
Kas buvo šalia iki aušros,
Nupiešiau lino drobėje  
Ir jos grožyje palieku save.
Atmintis dar vaikšto  Tėviškėj,
 Kur slapstosi visos svajonės…
Ten, atverstoje knygoje,
Įkritusi kasdienybės dalia…
Kiekvienas perskaitytas  puslapis
 Pasiekęs tašką aukščiausią –
Palaimintą pasakos grožį.
Ten atrastos triukšmingiausios
 Mano pasaulio viršūnių paslaptys ,
Apsipynusios  šmaikščiausia žodžių galia.
Ten tūkstančiai išgyventų gyvenimų…
Toje Tėviškėje,
Mano Tėvynėje.

 

Likimas tuomet taip jau lėmė
Gimti toli nuo mamos gimtinės,
Bet jos pasakos ir dainos dainuotos
Meilę iš jų gimtai šaliai sėmė.
O šiandieną taip tyliai sninga…
Stoviu ten, kur senoliai stovėjo
Prie vartų senų, jų pėdsakų stinga,
Tik  iš aukuro liepsną plevena vėjai…
Kur  iškovota jų laisvė – svarbiausia
Įspausta ašara gintaro aukse –
Paliesti galiu  jų atminimą malda
Įkvėpus skaniausios duonos kvapą…
Senolių žemės duona buvo sunki, juoda,
Ja dalinosi broliai po plutą.
Kad ir vargas kartus ir karti jų senovė,
Šventą piliakalnį apšviesti saulė nesiliovė,
Tad saugoti atminimus liudytoja tampi,
Kad vaikams laukai šalies nebūtų sutepti.
O vasario snaigės tokios baltos krinta…

 

Lina Šakočienė

Kokia graži mūs Lietuva
Su savo kaimais, miestais ir gamta:
Kalneliai, kloniai, ežerai,
O kur miškai, dar pievos ir javų laukai.
 
Aukštaitis, dzūkas ar žemaitis,
Vis tiek esi tu lietuvaitis.
Ir tuo didžiuotis tu turi,
Nes šioj šaly tu gyveni.
 
Jos žemėj protėvių įmintos pėdos,
Čia tavo ateitis, džiaugsmai ir bėdos.
Mylėk, lietuvi, savo gimtą šalį,
Kas protėvių sukurta, sunykti nebegali.

 

Danutė Raižienė

Lietuva

Tu, Lietuva, graži
Tu – išdidi
Tu visus myli ir glaudi
Prie savęs širdy.
Ir saulelė Lietuvos
Taria vardą nuolatos
Tu laisva, Tu laisva
Lietuva, Lietuva!
Priešų iškankinta,
Didvyrių apginta,
Kunigaikščių šlovinta
Žiemos speiguose
paskelbta
Valstybės atkūrimo diena.

 

Ramutė Onutė Bidvienė

NESENK, ŠIRDIE!

Nesenk, širdie, dainuok jaunystę!
Manojoj Lietuvoj
Lietuviška kalba teneišnyksta,-
Tesuskamba dainoj!
Šviesos pilni ir kūrybingi,
Suremkime pečius,
Įkurkim įmones galingas
Visuose pakraščiuos.

Per darbus, per dainas, per mokslą,
Įprasminę save,
Pasieksime gerovę, kurios trokštam
Dabar ir ateityje.

Nesenk, širdie, dainuok jaunystę!
Manojoj Lietuvoj
Lietuviška kalba teneišnyksta,-
Tesuskamba dainoj!

 

Jurgis Montvila

Lietuva, mūsų žeme!

Lietuva, galinga mūsų žeme,
su didinga ir sunkia praeitimi.
Mes visi, turtuoliai ir bežemiai,
už Tave kovojom širdimi!

Širdimi, kardu ir išmintingais
sandoriais ir mūšiais atvirais.
Vienas kitą darėme galingais
ir jėga, ir protais dideliais!

Lietuva, ar ne per daug nurimom
ir nustojom gint Tavas šaknis?
Daug prie kūno siurbėlių prikibo,
kad gyvybines šaknis išknist.

Ar užmiršom tikrą kelią mūsų,
kurį amžiais mynėme šventai?
Klusnūs kad, sulinkę ir uždusę
šliaužiojam jų purvinais takais.

Lietuva, nejaugi pasiduodi
tiems, kurie su kėslais negerais,
nori švarų lietuvišką žodį
praust gražiai apnuodytais kerais?

Argi turim patikėt, ką moko
ponai su nublizgintais skvernais?
Mes kalbėt lietuviškai dar mokam!
Žinom, kas gerai, kas negerai!

Lietuva, mažyte mūsų žeme,
išauginus mus visus esi!
Tavo syvus mes rieškučiom semiam,
tik ar sugrąžinam juos visi?

 

Verkėm po kovos

Kad daina be grandinių gyventų,
o vargonai grot Dievo namuos,
mes kovojom už žemę mūs šventą.
Verkėm kritusių jau po kovos.

Su daina mes išėjom apginti
žemės, saulės, aušrinės rausvos.
Verkėm, karo gaisrų apsvaiginti,
daug vėliau, prie kapų, po kovos.

Mes norėjom, norėjom, kad būtų
svarios varpos laukuos Lietuvos.
Su daina mes išėjom, kad žūtum.
Verkėm mes daug vėliau, po kovos.
Teta Santa

Balandžio balto pūkas pirštų neapleido… 
Begarsis šauksmas, girdimas anapus nebūties… 
Žvaigždžių verpetan įsiliejęs 
Tu neatsivertei, tiesiog likai savim. 
Savim, kuris pirma širdim žodžius matuoja, 
Kursai išdrįsta dykumoj alyvmedžius pasėt. 
Žmogum, kuris iš meilės ir tikėjimo, 
Gali po plytą net Bažnyčią pakylėt. 
Štai, tyloje būtis ir nebūtis aprimsta, 
Neužmiršti šventieji kalba su tavim. 
Ir angelas, kuriam tave globot paskirta, 
Kiekvieną tavo žodį laimina viltim.

 

Irena Makauskienė

Vasaris

Skliaute žvaigždžių
sietynas šaltas…
Po kojom snaigės,
Vasaris baltas.
Kodėl širdy
tas nerimas:
– Argi aš kaltas,
kad kunigaikštis buvo
per pačias mišias
nukautas…
Namai šalti,
nors dūmai į padangę kyla…
Žaizdre sudeginti
neišsiųsti laiškai ir
neskaitytos eilės…
Paryčiais girdžiu
pelėdos ūksmą tylų…
Vėl piligrimai drumsčia
mano vieno tylą
ir braunasi vidun nebylūs
į nepatogų šaltą žiemos būstą.
Vasaris baltas – pasiklydęs…

 

Alvyra Sventickienė

GIMTOJI KALBA
Kai peržengiau trobos slenkstį,
Dar kalbėti nemokėjau.
Slapstėsi žodžiai kiemo žolėje,
Gaudė saulės zuikučius šaltinėly,
Suposi rugių lauke ir virpėjo
Ant besišypsančių motinos lūpų.
Dar nemokėjau kalbėt.
O jau girdėjau ir klausiausi
Kaip gražiausios muzikos, gimtos kalbos.
O kai kalbėt pradėjau,
Visur kartu su ja einu.
Ir nėr pasauly man gražesnės kalbos
Už Motinos ir Lietuvos.

 

LIETUVA VAIKYSTĖJE
Aš nežinojau, kaip tave vadinti.
Tik laksčiau basa po tavo gėlėtą pievą,
Gaudžiau drugelius, rinkau žemuoges,
Gėriau šaltinėlio vandenį
Ir stebėjausi ąžuolų žalumu.
Aš nežinojau, kaip tu vadinies.
Tik užvertusi galvą dangaus mėlynėn,
Girdėjau nuostabią vyturio giesmę,
O vakarais lakštingalos treles.
Naktimis kalbinau mėnulį
Ir man mirksinčias žvaigždes.
Klausiausi arklių prunkštimo
Ir ilgesingos naktigonių dainos.
Glosčiau rankomis motulės audinių raštus,
Ir svajojau apie didelį ir platų pasaulį.
Tada dar aš nežinojau, kad tu Lietuva.
Tu buvai tik mano namai, mano gimtinė.

 

RYTO AKIMIRKA
Ant namo slenksčio žaidžia
Saulės spindulys ir vaiko šypsena.
Pirmasis žingsnis, lydimas mamos.
Prie kiemo vartų pasitinka tėtis,
Ir, užmetęs dalgį ant šakos,
Į saulę sūnų pakylėja.
Ir krykščia vaikas, ir kvatojas.
Jo linksmas juokas užkrečia visus.
Ir skamba tėviškės laukai ankstyvą rytą
Nuo vaiko juoko, vieversio giesmės,
Gražios lietuviškos kalbos.
Čia – mūs namai, čia – Lietuva,
Tėvynė, vaike, mūsų mylima.

 

Vilytė Viliušytė – Stelmokienė

Lietuvai

Lie-tu-va, Lie-tu-va!
Mūs šalelė gimta.
Tu garsi, Tu gyva, Tu esi mums šventa,
Tau per amžius mes himną giedosim.

Lie-tu-va, Lie-tu-va!
Soti duona, malda
Čia ramybė, vienybė ir saulė.
Tegul giedras dangus
Ir laimingas žmogus
Tave garsins po visą pasaulį.

Lie-tu-va, Lie-tu-va!
Tu brangi ir sava,
Upės, kloniai, miškai ir kalneliai.
Čia senolių kapai,
Čia užaugo vaikai, –
Lietuva man – gražiausias kampelis.

 

Asta Ferevičienė
Šaknim į savo žemę įsitvėręs,
Neišsigąsiu vėjų svetimų,
Apginsiu laisvą paukštį.
Sūraus nuo ašarų vandens išgėręs,
Palaistytas kovotojų krauju,
Šakom aš stiebsiuosi į aukštį…
Savam krašte savu medžiu…
Motulės rankomis sūpuotas,
Augintas pasakų, dainų.
Stiprus, kai laukiamas…
Tėvyne, negaliu tavęs išduoti,
Nes tik tavim aš gyvenu,
Tėvų kalba čia šaukiamas…
Lietuj pavasario ieva dar žydi,
Takelis ir upelė mano,
Vakarė aušrą supa.
Šalie, žiedeli lino tu mažyti,
Esi namai nuo seno,
Prisiminimų upė…
Džiaugiuos duris namų atvėręs….

Buvai lig šiol mums žemėje viskuo:
Ramybe ir skalsiausia duona,
Oriu ir išmintingu žvilgsniu,
Namais, kur telpame visi ir viskas.
Ir nieko neprašei, – tu moki duoti.
Sulauki mūsų, išlydi su ilgesiu…
Laiminga šypsena gėle pražysta,
Akim visus apkabini iš tolo:
– Vadinasi, ne veltui gyvenu…
Ar kada nors kita mintis užklysta,
Ar pamiršti kada tu negandas vaikų?..