„Žvelgiant į visumą, dedu pliusiuką…“

Vasario 10 dieną ilgamečiam „Revuonos“ pagrindinės (Prienų 2 – osios vidurinės) mokyklos kūno kultūros mokytojui Albinui Asilavičiui sukanka 70 metų. Ir nors mokytojas jau kuris laikas išėjęs į pensiją, savo gyvenimo sukaktį jis paminės sportiškai, apsuptas buvusių kolegų ir mokinių. Albino buvusios bendradarbės, kūno kultūros mokytojos Elenos Bendinskienės iniciatyva vasario 14 d. „Revuonos“ mokykloje bus surengtos tarpmokyklinės kvadrato varžybos, kurių dalyviai varžysis dėl A.Asilavičiaus vardo taurių, jas nugalėtojams ir prizininkams įteiks pats jubiliatas. Anot mokytojos Elenos, kvadrato varžybos – tai viena iš Albino Asilavičiaus mokykloje pradėtų sportinių tradicijų, kurias jai svarbu tęsti.

„Didžiuojuosi mokykla, mokytojų kolektyvu, auklėtiniais, jų tėvais,“ – sako mokytojas Albinas Asilavičius, kuris iki šiol nuo buvusios darbovietės nenutolo: bendrauja su kolegomis, kartu švenčia asmenines šventes, mokykloje apsilanko įvairiomis progomis.
„Smagu prisiminti kartu praleistus metus. Nuoširdžiai bendravome ne tik mokykloje, bet ir po pamokų. Draugystė tarp kolegų buvo be jokio išskaičiavimo. Kartu grybaudavome, bulves kasdavome, turistinius žygius organizuodavome, su šeimomis vykdavome į ekskursijas – iš Autotransporto pasiimdavome „Lazą“ ir atsidurdavome Pskove, Novgorode, Karpatuose, nereikėjo jokių patogumų, miegodavome palapinėse. Albinui viskas buvo įdomu,“ – prisimena I.Vincekienė ir E.Bendinskienė. Kolektyvą vienijo bičiulystė, jaunatviškas maksimalizmas, noras pamatyti ir nuveikti daugiau.
Albinas Asilavičius tuometinėje Prienų aštuonmetėje mokykloje pradėjo dirbti 1972 metais, baigęs Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą ir įgijęs vidurinės mokyklos istorijos ir fizinio auklėjimo mokytojo kvalifikaciją. Galėjo sugrįžti ir į gimtąsias Rumšiškes Kaišiadorių rajone, bet, kaip prasitarė, kartu mokęsis jo jaunystės draugas labai norėjo namo, todėl draugiškai užleido jam vietą. Kiti labai troško likti Vilniuje, įsidarbinti Kaune, Šiauliuose… O Albinas, ėjęs rinktis paskyrimą trečiu numeriu, jau buvo apsisprendęs važiuoti į Prienus, kurių panorama pro autobuso langą, leidžiantis nuo Nuotakų kalno, jį sužavėjo ir išliko atmintyje.
„Šio pasirinkimo niekuomet nesigailėjau,“ – sako beveik pusę amžiaus Prienuose gyvenantis Albinas, čia jis sukūrė šeimą, su žmona Dalia susilaukė dukros ir sūnaus, kurie padovanojo penkis anūkus. Patiko jam ir mokytojo darbas. Nors renkantis specialybę mama jį perspėjo, kad duonos iš šio užsiėmimo nevalgys, mokykloje jis dirbo 35 -erius metus.
Tiesa, pedagoginis institutas neturėjo karinės katedros, todėl po metų darbo buvo pašauktas atlikti privalomos karinės tarnybos sovietinėje armijoje.
„Tarnavau vienerius metus. Mano mažieji auklėtiniai rašydavo man laiškus. Suvirpėdavo širdelė, kai skaitydavau jų laiškus, daug kas man pavydėjo, – prisimena mokytojas. – Po armijos 1974 metais vėl sugrįžau į Prienų aštuonmetę mokyklą ir dirbau mokytoju iki 2008 metų rugpjūčio 29 dienos. Šią mokyklą baigė ir mano sūnus Marius bei dukra Neringa, šiuo metu mokosi ir anūkėlės Silvija ir Gabija. Silvija sportuoja, pasirinkusi lengvąją atletiką. Išleidau dvi abiturientų laidas. Pirmieji auklėtiniai itin įsiminė, buvo draugiški, gerbiantys mokytojus. Klasėje buvo trys medalininkai.“
„Buvę mokiniai, auklėtiniai mokytoją prisimena ir mini geru žodžiu iki šiol. Tai rodo daugybė jų „patinka“ po nuotraukomis iš Mokytojo dienos šventės, kur nusifotografavęs Albinas,“ – pastebi buvusi jo kolegė Irena Vincekienė.
Elena Bendinskienė priduria, kad A.Asilavičius buvo nestandartinis mokytojas, nereikalavęs, kad pamokose būtų laikomasi griežtų taisyklių, ir ją, tuomet jauną kūno kultūros mokytoją, raginęs būti atlaidesne, labiau pasitikėti mokiniais. Nepaisant to, kad mokykloje fizinio lavinimo pamokoms buvo skiriamas labai didelis dėmesys, o šio dalyko įskaita prilygo egzaminui.
„Tai – mokytojas, kuris galėjo dirbti su visais. Sportinių rezultatų siekimą jis gebėjo suderinti su malonumu sportuoti. Todėl jo pamokose gerai jautėsi įvairių gebėjimų mokiniai. Būdamas kolega, jis geranoriškai stengėsi padėti, buvo įdomus pašnekovas,“ – taip apie A.Asilavičių atsiliepia „Revuonos“ pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Rasa Alaburdienė, buvusi jo mokinė, vėliau kolegė, kuravusi kūno kultūros pamokas.
„Gerai sutariau ir su mokiniais, ir su tėvais, – prisimena A.Asilavičius. Jo teigimu, mokinių buvo visokių. Vieni taip ir likdavo „kyboti“ po skersiniu, kiti mėgo sportuoti, ir jiems sekėsi. Subūręs krepšinio komandą, mokytojas su ja autobusu važinėjo į varžybas Šilutėj, Šilalėj, Kretingoj. Komandą, reikalui esant, pastiprindavo Virginijus Šeškus, tuo metu mokęsis Panevėžio sporto mokykloje.
Rajoninės lengvosios atletikos varžybos tradiciškai vykdavo Stakliškių stadione, kuris tuo metu buvo geriausias rajone. A.Asilavičius juokiasi, kad tarp jo ir mokytojo Petro Dzevaltausko, atsivežusio Prienų 1 -osios vidurinės mokyklos mokinius, vykdavo nuolatinė žodinė dvikova – kiekvienas norėjo, kad jo sportininkai tais metais laimėtų.
A.Asilavičius skirdavo dėmesį įvairioms sporto šakoms, mokykloje buvo žaidžiamas kvadratas, futbolas, stalo tenisas, su mokiniais vyko į respublikines lengvosios atletikos, orientavimosi sporto varžybas, daugelį metų buvo populiarus žaidimas „Drąsūs. Stiprūs. Vikrūs“.
– Apie 1978 metus Prienų sporto mokykla, kurioje tuo metu dirbau, veikė nedideliame pastate dabartinėje J.Basanavičiaus gatvėje. Neturėjome tinkamų sąlygų sportuoti, todėl mus treniruotėms bei varžyboms geranoriškai priimdavo Albinas Asilavičius. Jį pagarbiai vadindavome tuometinės 2 -osios vidurinės mokyklos sporto salės direktoriumi. 1975 metais mokykloje atidaryta salė Prienuose buvo ir naujausia, ir erdviausia. Jose vykdavo svarbiausios rajoninės varžybos. Čia prasidėjo ir gilias šaknis turinčios tradicinės rajono krepšinio pirmenybės „Naujo gyvenimo“ laikraščio taurei laimėti. Albinas buvo vienas iš šių varžybų organizatorių ir teisėjų, – pasakoja Elena Bendinskienė.
Mokytojų senjorų susibūrimuose su kolega Albinu neretai susitinkanti Irena Vincekienė pastebi dar vieną jo savybę – kaip tikras Vandenis, jis yra meniškos ir kūrybiškos sielos, puikus skaitovas. Vakarėlių metu Albinas stebina, iš atminties skaitydamas įvairius lietuvių autorių prozos kūrinius. Kolegė išduoda seną Albino svajonę – jis labai norėjo kartu su mokiniais bent sykį suvaidinti ant scenos.
Dabartinis A.Asilavičiaus gyvenimas paženklintas našlystės ženklu – jo mylima žmona mirė daugiau nei prieš dvejus metus. Tačiau jis neužsisklendė savyje, kolegiškai ir kaimyniškai bendrauja su žmonėmis, stengiasi jiems padėti, bendrauja su vaikais ir anūkais. Dienas praskaidrina repeticijos ir išvykos su Prienų kultūros ir laisvalaikio centro pagyvenusiųjų šokių kolektyvu „Vajaunas“, su šiuo kolektyvu A.Asilavičius dalyvavo ir Respublikinėje dainų šventėje. Buvusį kūno kultūros mokytoją kiekvienąkart išvysi ir Prienų „Scycop“ krepšinio komandos varžybose – jis yra ištikimas buvusio mokinio Virginijaus vadovaujamos komandos gerbėjas.
Paklaustas, ar vėl rinktųsi tokį pat gyvenimo kelią, kokį praėjo, Albinas Asilavičius susimąsto, bet tik trumpam: „Tikriausiai rinkčiausi, nors buvo ir klaidų, ir nusivylimų, bet, žvelgiant į visumą, dedu pliusiuką…“
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

1 komentaras

  1. Irena:

    Puikus Mokytojas, iš atminties neišgaravęs net ir per 41 metus po mokyklos baigimo! Nors klasės auklėtojas mums jis ir nebuvo. Mums kartais atrodydavo, kad bene pirmaisiais mokytojavimo metais JIS pats kuklindavosi moksleivių merginų. Užtat buvo paaugliškai nužiūrinėjamas, mylimas ir gerbiamas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *